pritvinko debesys ir netelpa į odą —
migloj sprogimas ritas nuo kalnų.
o sako — greit pražys snaigutėm sodai,
kažkur turėtų — gal ant debesų?
suglumęs angelas iš praeities portreto
atklysta naktimis skaityt maldų.
o man jis panašus į rymantį skeletą,
tik be lemtingo dalgio už pečių.
išeičiau patylom, jeigu žmonės nestabdytų
pamoksliškai ištęsdami žodžius
o bundančiam danguj gyvybėm neišlytų
ir šuo ištikimai nesaugotų vartus