Puota Prancūzijoje

Pabudau nuo siaubingo smūgio į žemę. Prancūzijoje niekada niekas šitaip netranko į žemę, - net kumščiu per stalą.

Aš pakilau iš lovos su mintimi, jog šiandieną mirsiu; kad kažkoks dievas įspėja mane, pasityčiojančiai braukdamas žemės paviršiumi aplinkui, grėsmingai atkišdamas kumštį, manding, sutraiškys mane. Kam ta pompastika? - įžūliai žvelgdamas pro langą paklausiau garsiai aš, ir atrodo, kad šis dievas neįsimylėjo manęs už akiplėšiškumą.

Dar viena bomba puolė skradžiai žeme. Atleisk man, žmonija. Tai vis aš, vis per mane ir mano neregėtą norą žinoti priežastis dalykų, dalykų tokių, kaip šis, jūs kentėsite labiau, nei reikia. Anaiptol, juk tai ne žmonija, kurios sėdmenis taip vulgariai ir tuo pat metu skoningai suėmė tas dievas, pliaukšėdamas savo metalinėmis bombomis, ak! - mes visi įraudę tarsi lengvai apsvaigusios koketės! aplink miesto centrą lekiame tarsi išdegę akis! namo! kur mus jau gerokai pliaukštelės! - tai aš, jis baudžia mane. Aš jau seniai peikiau pasaulį dėl to, koks perpildytas jis yra - mums reikia gyventi po vieną žmogų viešbutyje, bent dešimties kilometrų atstumu. Na, ką gi, norėjote būti susispietę it skruzdės ropinėjančios sutrūnijusiu Eifeliu, puiku - dabar visi bendrai ir kentėsime nuo šių pliaukšėjimų.

Šįkart sugriaudėjo taip smarkiai, jog aš griuvau atatupstas į krėslą. Viena iš krištolinių taurių krito ir šipulių gimimas pažadino šalimais gulėjusią pusnuogę mergaitę. Dieve, tu nori ne tik manęs, bet ir jos? - ciniškai šypsojau aš, laikydamas ją už smakro ir švelniai bei raminančiai glostydamas tamsius, pasibangavusius plaukus.

Kažkur toli blyksėjo šviesos ir aš, gudriai nutaikęs momentą, sugebėjau išgelbėti vyno butelį nuo pražūties, pergalingai truktelėdamas iš jo. Maža, smulki rankelė taipogi tiesėsi į butelį, - Prancūzijoje niekada niekas šitaip netranko į žemę, net kumščiu per stalą, o jei tranko, na, ką gi - mes pasitiksime beldžiančius į mūs širdis ir pasikėsintojus į mūs gyvybes su lengvu raudoniu, arogantiška maniera ir nepaprastai gyva, įaudrinta sąmone, visiškai laisva nuo panikos.

„S\'il vous plaît arrêtez! (Prašau, sustokite!) “

Kvailiai. Jie šaukia kareiviams, kad šie nustotų, nežinodami, kad turėtų maldauti atleidimo dievo, kad atstotų nuo manęs. Tas gašlus, priekabus senis iškėlė man puotą Prancūzijoje. Ar tai tavo didžiausia vieša perversija? - atmečiau poilgius plaukus aš ir stebėjau, kaip pamažu trupa lubos.

– Kas dabar? – išgirdau nekantrų ir susijaudinusį jos balsą ir prieš man nusisukant mačiau, kaip dailiai išlenkė ji savo nugarą ir susiraitė ant sofos tolimame kampe.  

– Prieš dvi dienas aš pabudau kitame mieste, – tariau, žvelgdamas pro langą ir laikydamas antikvarinę vazą, kuri po mano delnais tirtėjo it epušės lapas. – Tai buvo Lionas. Mačiau, kaip krito bomba. Ir aš pasijutau liūdnai.

Baltos rožės iš vietinės gėlių krautuvės netoli Notre Dame katedros. Esu tikras, kad jei turėčiau žiūronus, galėčiau išvysti žiedų skutelius, vainikuojančius negyvus kūnus. Akimirka, kai nesupranti - viskas tampa perniek, ar viena reikšme giliau. Anaiptol, jos vis dar kvepia puikiai, - įžūliai kilstelėjau vazą aukščiau, kad matytųsi mano gyvenimo ironija ir troškimas žūti.

– Prancūzų vyriausybė... Subūrė ilgą sąrašą kvailių, kurie sugebėjo paleisti į orą niekuo dėtus žmones, – arogantiškai prunkštelėjau. – Bet juk tai aš, ar žinai? Tai aš.

– Tu? – nustebęs, tačiau neteisiantis balsas.

– Visa ši puota, ji iškelta tik dėl manęs. Aš vienintelis turėčiau žūti. Žlugti šičia, – šypsodamasis atsisukau į savo jaunąją pašnekovę, tačiau lubos jau užvertė jos smulkų ir gyvybingą kūną, palikdamos mane vieną šioje puotoje.

Apartamentas skendėjo dūmuose ir staiga aš pajutau žvėrišką apetitą, tad, šiaip ne taip peržengęs griuvėsius, skyrusius mane ir staliuką su užkandžiais, prisėdau ir godžiai atsikandau lašišos. Valgyk, gerk ir linksminkis, nes rytoj mirsi, - priminiau savo įtūžusiam dievui ir jo neapykanta man kaip niekada glostė savimeilę, tačiau, ak - kas gi čia? Visa rimsta? Aš ir vėl kaip vaikas, paliktas vienas smėlio dėžėje ir negavęs savo žaislo.

Kaip netikėta - girdžiu žingsnius! Mintyse prakeikiau save, kad pasirinkau tokį ištaigų viešbutį - akivaizdu, jie rūpinasi savo klientais net tuomet, kuomet jų viešbutis visiškai sugriuvęs ir niekam tikęs. Atidaryčiau jiems duris ir su visa priderama maniera pakviesčiau vidun, tačiau pastarųjų nebeliko, vietoje jų žiojėjo tik plati skylė, todėl visa, kas man, kaip tikram monsieur, liko, tai - pasitaisyti priešais veidrodį, kuris, beje, buvo vienintelis daugiau ar mažiau sveiku išlikęs dalykas apartamente, visai kaip ir aš. Ilgais, liguistais pirštais paliečiau savo lūpas, skruostus ir akis. Atrodžiau taip, lyg manęs ši suirutė nė kiek nepaveikė. Ir iš įsiūčio šie puikūs mano it pianisto pirštai, ką tik tokie ramūs ir rūpestingi, sugriebė jaunikaičiui atspindyje kaklą, skaudžiai, palikdami žymę. Mirtims tokiems kaip tau - lyg fikcija, - pasigirdo kažkur juokas ir aš supratau begirdintis balsus.

– Monsieur! Oh mon Dieu! Monsieur! – kažkokie žmonės puolė man į glėbį ir savo ašaromis ištepė mano baltą apykaklę. – Jūs gyvas! Bet --- kaip? Jūs vienintelis...!

– Prieš dvi dienas aš pabudau kitame mieste, – pakartojau valdingai. – Tai buvo Lionas. Mačiau, kaip... Ir aš pasijutau liūdnai.

– Monsieur, nekalbėkite, patausokite save! – vaizdas susiliejo, atrodo, jog dabar kalbino jauna moteris, kuri vis žvilgčiojo į mano mergaitę griuvėsių pataluose. – Ir kam jums toms gėlės rankose, monsieur...?

Šis dievas neįsimylėjo manęs už akiplėšiškumą. Jis rado kitą priežastį.

Antraip kam būtų sekęs mane nuo pat Liono iki Notre Dame?