Ant mano miegamojo sienos, kabo vienas paveikslas. Jame liūdi žmogus. Ant mano sąžinės - šimtas ir ketverios jaunos ir negliaudytos svajonės bei bene dukart tiek laukimo maldų namuose. Aš pirklys, ne pagal pašaukimą. Mano prekė - sumedžioti likimai. O tas paveikslas - veidrodis. Už kūrinį paklota rubinų tuzinas, grąža man sunykus tebus skatikai. Kažkur skaičiau, jog medžiotojai atmena savo aukų akis. Manieji sapnai jų pilni, o gaudyklė, tai tas senstantis žmogaus veidas.
Pasakojimo veikėjas yra vienišas, liūdnas ir vidujum gęstantis žmogus. Intymia erdve - miegamuoju, jis dalinasi su mistiniu paveikslu, kuris jam atstoja jo dvasinį pasaulį. Paveikslas įkūnija gyvą jo asmenybės atspindį, besikeičianti kartu su jo vidiniu pasauliu. Šiame trumpame tekste, akivaizdi sąsaja su " Doriano Grėjaus" tragizmu.
Veikėjas prisipažįsta, jog jo sąžinė sutepta . Jis įnikęs į jaunų žmonių suvedžiojimą, kurių likimo pragaištimi ir maldomis įtraukiami ir jų tėvai. Pilnai suvokdamas savo veiksmų pasekmės, jis nesiliauja - todėl gimsta vis giliau į pragarišką atpildą pomirtiniame ir esamame pasaulyje.
Jis regi save kaip auką, mat likimą pasirinko ne savo noru. Todėl kaltina aplinką nes tik ji ir pati medžioklė jam beliko. Paveiksle regėdamas save, jis guodžiasi, jog jam esant gyvam šis vertas didelių turtų. Tad savo gyvybę gali pasverti pasakiškais turtais - brangakmeniais , visgi po mirties visą tai ištirps, tad priklauso tik jam vienam. Amžinybės ir trumpalaikiškumo aspektas jį gąsdina. Neramina jaučiama kova tarp materialumo ir dvasiškumo, kurio jam nepavyksta atsikratyti. Sapnuose atsiskleidžia pikčiausios jo nuodėmės, kurios kaip šešėlis - tapo neatskiriama jo būties dalis.
Kad tave kur biesai. Na taip jau subtiliai, kad balansuoja viskas ant ribos. Norėtųsi šiek tiek daugiau vientisumo, kad sakiniai nesupjaustytų teksto riekėmis. Bet nežinau, kaip tai padaryti nesugriaunant teksto poezijos.
Galvosūkis dabar, ką daryt. Jaučiu, kad čia vienas tų atveju, kai tiesiog yra tik patinka/ nepatinka.
Tai yra tik kažkokio siužeto užmačia.
Pirmajame sakinyje nereikia skirtuko.
Ant sąžinės- negalimas vartojimas
šimtas ir ketverios -?
Kam tas "bene" ?
Lygini nesulyginamus dalykus ir skaičiuoji neapčiuopiamus.
Žodžių tvarka negera- rubimų tuzinas/tuzinas rubinų.
grąža man sunykus tebus skatikai - nesuprantama.
Norėta efektingos pabaigos,kažkokio fantastinio elemento.
Man rodosi,kad kirba jumyse idėja, yra potekstės motybas,bet .....pabandykite perrašyti,papildyti,
paskui dar.