Ištrauka, kol kas be pavadinimo

Mano kumštis stipriai trinktelėjo į mergiūkštės viršugalvį. Nejutau skausmo, tik suvokiau jį – taip užsimojus tikrai turėjo skaudėti, žinojau. Išpūtusi pykčiu degančias akis laukiau, kada tas skaudulys nuvilnys per priešininkės veidą, o tada galėsiu išrėkti: „Va taip! Nes ji nemirė! “ Niekas tenedrįsta blevyzgoti, kad mano mama mirė – žinojau, kad ji gyvens amžinai. Tačiau skausmas mergystos veidelyje nepasirodė. Mirė ji pati. Tiesiog susmuko man prie kojų ir nebepajudėjo. Tai suerzino iki pasiutimo – juk nespėjau išrėkti savo pykčio, nespėjau atsikeršyti. Taip ir palikau ją gulėti ant asfalto prie įėjimo į pirmokėlių koridorių.
    Pirmiausia mane vedė geležiniai mokytojos pirštai, po to ant peties nusileido akmens kietumo rektorės plaštaka, cypiančios durys, koridorius, laiptai, vėl durys, kol galiausiai susmegau į minkštą fotelį. Gerai pamenu tą raudoną pliušą – priplojus delną audinio šeriukai pakrypdavo, nubaldavo, o pabraukus kita kryptimi vėl parausdavo iki prisirpusios vyšnios vaiskumo. Pirštų galiukais bežaidžiant su švelniu audiniu pyktis virto į pasitenkinimą. Klausiau nesibaigiančios pokalbių simfonijos, tačiau tai buvo svetima, man nesuprantama kalba, neįdomi, o gal tik nerūpima. Teatras ilgai nesibaigė: šnekos, šnibždesiai, telefono birbimas, durų pokšėjimas. „Taip, tikrai mirė“, – kartojo balsas. Mintyse tebemačiau ant asfalto nukniubusią mergiotę ir krūtinę vis sugniauždavo apmaudas, kad nieko jai nepasakiau. Nagu išpiešiau pliuše veidą, tada jį piršto galu subadžiau, subraukiau ir nutryniau: „Ta šlikštynė numirė. “ Galiausiai susiriečiau, įrėmiau galvą į atlošą ir užsimerkiau. Teatras baigėsi.

    Dėdė dirbo ūkvedžiu dideliame name, kurio pirmame aukšte pats turėjo nediduką butẽlį. Su savimi jis visada nešiodavosi darbo kvapą: dažų, įrankių, pašto dėžučių, langų valiklio, šiukšlių. Tą dieną jis kvepėjo šviežia žole, pirmąja pavasario žole. Kai parėjome, priešais namą driekėsi nuo žoliapjovės sugulusios tamsios dryžės. Vėjas žarstė suvytusius nupjautų smilgų šapelius. Stipriau papūtus gūsiai per langą man serviravo vis naujas kvapo porcijas – rūgštų mirusios žolės tvaiką. Ar tikrai toks ir yra mirties kvapas? Uodžiau ir spoksojau į tolumoje su horizontu susiliejančią gatvės juostą. Laukiau ja ateinant manęs pasiimti. Paprastai niekada nelaukdavau grįžtant mamos. Ji pareidavo pati, kartais vėlai, kartais nepareidavo, kartais neišeidavo. Rytais prisiglausdavau ir gulėdavau įsisiurbusi į mamos nugarą. Ji būdavo minkšta ir šilta, o nuo odos sklido pieno kvapas. Būdavo, ji ilgai nesikeldavo. Pati žinodavau, kada privalau išeiti, kad spėčiau į mokyklą. Kartą pavėlavau į pamoką, todėl mamą barė, nuo tada daugiau niekada nebevėluodavau – kad tik niekas mamai nepriekaištautų. Nuo darželio laikų nešiojau užsisegusi ant riešo jos laikrodį – mama pati seniai juo nebesinaudodavo, jos valandos sukdavosi kažkaip kitaip, pagal ją, ne pagal įprastus laikrodžius. Kartais laikas visai nejudėdavo, kartais telefonas pranešdavo, kada jai keltis, o kartais prižadindavo durų skambutis. Nesistebėdavau, buvau pratusi prie visko – taip buvo amžinybę, taip buvo visą gyvenimą, taip buvo dar prieš man atsirandant, turbūt. Išmokau nieko nelaukti ir nieko nesitikėti. Tačiau tą vakarą, sėdėdama pas dėdę, laukiau. Tik mama gatvės vingyje taip ir nepasirodė. Prisiminiau, kad ryte palikau ją lovoje. Ji buvo tokia sušalusi. Prisiglaudusi šildžiau ir tryniau jos petį, po to apklosčiau ir paklausiau, ar gerai. Ji neatsakė. Dar kartą rūpestingai apkamšiau ir vėl paklausiau, bet ji nepajudėjo.
    Dabar žinojau, kad būtinai reikia grįžti – gal jai vis dar šalta. Tačiau dėdė neleido. Tą vakarą supratau, kad jo visai nemyliu. Jis net plaukų surišti man nemokėjo. Mama miegodama iškeldavo rankas ir supindavo, skubotai, bet gražiai. Jos pirštai būdavo šilti, kaip ir visas kūnas. Bet ne dabar. Dabar ji jau antrą dieną nesikėlė, gal sirgo ir nebeturėjo jėgų manęs šildyti. Kūnas nebekvepėjo pienu, tik žole, šviežiai nupjauta drėgna žole.
    Vakarop dėdė išėjo toliau pjauti vejos palei namą.
    – Darbus vis tiek turiu padaryti, – burbtelėjo, lyg atsiprašydamas.
    Pro langą dar labiau pakvipo žole, kuteno ne tik šnerves, bet ir gomurį, ryklę. Įsivaizdavau, kaip tai niekšingai mergiūkštei per gerklę lyg aštrus kvapas šliaužia mirtis. Aš norėjau, kad ji numirtų, tuokart norėjau.
    Pradėjus temti dėdė vėl įtrepsėjo į namus. Išgirdau televizorių. Ir mamą. Mano mama visada gyveno televizoriuje. Vos ne kasdien spoksodavau į ją prilipusi prie ekrano. Taip ji ir liko televizoriuje, daugiau iš ten nebeištrūko. Tik tą vakarą žiūrovai dar nežinojo.