Tikras gyvenimas

Lemtis Agnę krestelėjo siuvykloje, lygintuvu: krito, prasiskėlė pakaušį į stalo kampą, kurį laiką purtėsi, paskui mėlo nagai, lūpos, ausys.
Atsibudo po dviejų savaičių nuo galvos skausmo dratinėje baltoje lovoje. Bandė ranka siekti stovą su lašeline, bet tas bėgo nuo jos, bėgo ir bėgo, kol Agnė besivydama plumptelėjo iš lovos ir išgirdo:
- Elektrikė atsibudo. Daktare, elektrikė atsibudo.
Agnė tapo Elektrike: ir kaimui, ir sau, ir vaikams. Senojo vardo ir gyvenimo neprisiminė. Kartais iššokdavo prieš akis it zuikis ant tako kažkas iš praeities, ji tiesdavo pirštus, norėdavo sugriebti to zuikio ausis, bet vis nespėdavo, pasprukdavo.
Namus rado iš karto. Iš ligoninės niekur neklaidžiojo, nežioplinėjo, tiesiu taikymu per miestelį, per kalnelį, per mišką – namo. Gyveno pačiame kaimo pakraštyje, pamiškėje, mažoje medinėje skiedromis dengtoje trobikėje.
Grįžusi kieme sutiko senutę ir du nedidukus vaikus: mergaitę ir berniuką.
- Kas jūs?
- Mama, - abu įsikibo į jos nugulėtus šonus, - ar parnešei saldainių?
- Ko?
Senutė prisiartino, apžiūrėjo pro akinių viršų, peržegnojo:
- Ačiū dievui, pasveikai, Agnute.
- Tu man? Aš – Elektrika. Aš – Elektrika, - riktelėjo, pagrūmojo kumščiu, - girdit: aš – Elektrika.
Vaikų neatpažino nei po savaitės, nei po dviejų. Motiną juste pajuto, kaip pati sakė, prisiminė. Prisiminė, kaip kruvina, pridusus, apgliaumijus plumptelėjo iš jos gimdos. Senutė žegnojo visas keturias pasaulio puses nuo tokios atminties, degino šventintą verbą, kišo žolinės puokštelę po dukters lova, o apsipratus su naujomis keistybėmis, susikrovė tarbelę ir ryžosi išvažiuoti, na, gal pabėgti.
Vaikų neprisiminė. Niekaip. Linkčiojo galva, taip taip, tikėjo, kad jie jos, bet nejuto ryšio: dukra, sako, septynmetė, persirėžė šuke basą koją, sriūbavo, kraujas tekėjo per purviną pėdą, o Elektrikai tik pyktis kilo:
- Nepasiusi. Nuo tokios žaizdos nemirsi, tai nėra ir ko bliauti.
Jokio gailesčio: nepriėjo, nepapūtė, neparamino.
Visą mėnesį gulėjo lovoje, ilgus plaukus nukorus lig grindų: alpėjo nuo galvos skausmo, replėmis gnaibomų smegenų. Trūkinėjo akių kraujagyslės, aižėjo lūpos, sukandžiotas liežuvis karojo tarp išlaužytų dantų.
- Mama, mama, mama, - Natalė ir Mikis šokinėjo aplink lovą ir stengėsi jai padėti. Sūnus valė drimbančias seiles ir kraują, dukra šukavo žilstančius plaukus.
Rytais vaikai palikdavo mamą vieną, abu traukdavo į kaimą: Mikis į vieną pusę, Natalė – į kitą.
Mergaitė eidavo pas vienišą pensininkę Onelę ir siūlydavosi išplauti grindis, sumazgoti indus, atnešti malkų. Už darbą prašydavo tik valgio. Pensininkė neskubėdavo: nei su darbais, nei su atlyginimais, klausinėdavo apie mamą, močiutę, brolį, pridėdavo dubenėlį medaus, pripjaustydavo sūrio, kartais plakdavo ir kepdavo blynus, bet Natalė, aplipusi trupiniais, jau išsipūtusi kaip balionas, nepamiršdavo paprašyti kąsnio mamai. Aišku, gaudavo. Be jokių darbų.
Mikis, jaunesnis vieneriais metais, per du kalnus trenkdavosi pas kitą vienišą pensininkę. Aldulę. Jis nesisiūlindavo darbams, tik laukdavo, kol moteris pripils pieno, įvynios į laikraštį sūrį, nes per mamos ligą priglaudė jų seną, vos kojas velkančią Žalę. Aldulė spaudė Mikį pasiimti karvę:
- Aš – senė. Vaikeli, pažiūrėk, kokia aš senė, - išskleidus susukintus raudonus pirštus kratė prieš Mikio veiduką, - vaikeli, aš – senė.
- Karvė irgi senė. Ar jums blogai vienai su kita?
- Ar gali būti gerai dviems senėms vienoj vietoj? Veskis ją. Veskis. Daugiau nepajėgiu. Man ir savai karvei jėgų trūksta.
- Mama guli. Jai galvą skauda.
- Gal geria? Ko dabar ji guli? Jei paleido iš ligoninės, vadinasi, sveika. Ko jai gulėti, Miki?
- Skauda galvą. Labai, - Mikis šnirpštelėjo.
Aldulė sena. Turbūt kurčia: neišgirdo Mikio. Atitempė Žalę, įspraudė virvę į mažą purviną rankutę, į kitą – rezginę su kanute pieno ir sūriu.
- Viskas, Miki. Veskis. Paganysit, pasimelšit.
Dar palydėjo vaiką ir karvę iki antro kalniuko, panešė ryšulį.
- Toliau vienas. Kiek čia beliko.
Kurčiai nepaprieštarausi. Mikis šniurkščiojo ir leidosi karvės tempiamas.
Senoji Aldulė neatsisukdama, pustekine lėkė namo. Matyt, nuo gailesčio, kad tas nesusigrąžintų nueinančiųjų.
Natalė sėdėjo kieme, ant varnalėšos lapo paskleidus gautas gėrybes: parūdijusių lašinių gabaliuką, penkis vištašūdžiais aplipusius kiaušinius ir puskepalį naminės duonos. Kai pamatė Žalę, partempiančią Mikį, pasileido šuoliais per dilgėlyną.
Brolio skruostais ritosi ašaros, rankų užraitota oda raudonavo ir dažė virvę. Karvė truktelėjo, subaubė, partrenkė Mikį ant žemės, vilko jį bežadį, šlapiu veidu, užsispyrusiai pakibusį ant virvės. Nepasidavė. Atkakliai laikėsi. Pasiekusi daržą, Žalė sustojo, grybštelėjo kopūsto galvą, o Natalė įkalė kuolą.
Mikis sėdėjo žolėje, laižėsi kruvinus delnus, sesuo nulėkė prie kalniuko ieškoti išsilaisčiusio pieno ir pamesto sūrio. Rado.
Anksti rytą Elektriką pažadino mūkimas. Išsiraivė iš lovos. Pasitrynė kaktą – skausmas prapuolęs. Žvilgtelėjo į švintantį langą.
— Reikia eiti į darbą, - grįžo atminties kampas.
Apsirengė, peržvelgė vaikus, sukritusius vienoj lovoj, stalą, nutrupintą sūriu, brūkštelėjo raštelį: „Pamelžkit karvę“ ir išėjo į darbą, 7 km per mišką iki miestelio.
Siuvykloje jos vietoje lygintuvu brūžino kita. Elektrika stuktelėjo naujokę petimi vieną kartą, kitą – atlėkė meistrė:
- Kaip tu čia?
- Kaip? Atėjau į darbą, - nusirengė megztuką, pasispjaudė delnus, įsikibo į lygintuvą, pilvu prisiglaudė prie lyginimo stalo.
- Tu atleista.
- Aš atleista? Kas čia per juokai?
- Už pravaikštas.
- Kokias pravaikštas?
- Eik, nes kviesiu policiją, - meistrė pasitraukė.
- Matai, Agne, vietoj kompensacijos, vietoj amžinos pensijos, tave – iš darbo. Nepasiduok. Į teismą. Tas jų lygintuvas gal jau šimto metų, už tai ir trenkė tave, - prilėkę rėkė viena per kitą moteriškės.
Bet visos greit išdriko prie urzgiančių mašinų: artinosi viršininkė varlės snukeliu:
- O, ligonė. Pasirodei. Gerai. Gerai, - griebė ją, neaišku Agnę ar Elektriką, už parankės, - einam einam į buhalteriją. Tau paskirta kompensacija už tą techninį nesklandumą.
Elektrika užsidengė galvą: skausmas džiaustė jos smegenis ant karštų laidų ir čirškino, kelis kartus bumptelėjo kakta į sieną, su žiežirbomis akyse sekė paskui varlės snukutį.

Elektrika laikydama saujoj dviejų šimtų banknotą užsuko į parduotuvę, nupirko už visus dvylika kilogramų saldainių ir tempte tempė juos ir save namo: prieš kalnelį, per mišką, retkarčiais klykteldama, retkarčiais krisdama ant kieto, šaknimis išraizgyto keliuko ir bumpsuodama kakta žemę.
Vaikai pasiuto iš džiaugsmo: saldainius sėmė saujomis, kimšosi už žandų, į kišenes, lakstė kvatodami, popierėliais klijuodami medžių kamienus ir Žalės šonus.
Elektrika tą dieną tik sėdėjo. Laikė rankomis galvą. Kitą – išgriozdė visas pakampes, surado tris peilius, išgalando juos nudilusia bude, pabraukė geležtes į pirštų pagalvėles, ilgiausią plačiausią pasikišo sau po pažastimi, o kitus du įspraudė Mikiui ir Natalei.
- Einam. Pjausim Žalę. Susūdysim į statinę, turėsim visiems metams.
Ji vėjo plaikstomu sijonu ir lekiančiais plaukais žengė gerokai priekyje, o vaikai, vis dar rydami saldainius, striksėjo atsilikę per kelis metrus. Kuo arčiau karvė, tuo Elektrikos žingsnis spartėjo. Pagaliau pradėjo bėgti, peilį iškėlus virš galvos. Finiše smigo į karvės gerklę: karštas fontanas pliūptelėjo ne tik ant skerdikės, šliūkštelėjo ir atsilikusius vaikus.
Žalė sviro sviro sviro. Bumpt. Kojos tabarai. Didelės liūdnos akys apsitraukė dar didesniu liūdesiu ir maldaujamai smigo į Mikį ir Natalę, vis dar nuo saldainių išpampusiais žandais.
- Jūs pradėkit nuo uodegos, aš – nuo galvos, - Elektrika atsiraitojo rupias rankoves ir davė komandą, - pirmyn. Užtenka žiopsoti.
Visi trys mojavo peiliais, bet karvės oda ir seni kaulai – kietesni už jų jėgą. Elektrika įsibėgėjo – dūrė tarp šonkaulių, peilis trekšt, sugriebė Mikio – smeigė tarp menčių, atšoko ir nuzvimbė į žydinčią pievą.
- Natale, lėk, atnešk kirvį.
Atnešė. Iki saulės laidos karvę sukapojo.
Mama ir vaikai, pavargę, lipnūs ir raudoni, su kirviu, peiliais grįžo namo. Užvalgė sūrio su pienu, pasiėmė baliją, kurioje šeštadieniais maudydavosi, susidėjo mėsą ir tempte, parišę Elektrikos rupų megztinį už rankenėlės, visi trys parsitempė.
Jau temo, kai baigė karvę sūdyti. Sudėjo į kopūstų statinę, apibarstė druska, pipirais, lapeliais. Vieną koją, su oda ir kanopa, užkaitė kibire ant laužo. Mikis maišė žarijas, Natalė valgė saldainius, jų popieriukais erzino liepsną, o mama miegojo, padėjus galvą ant karvės galvos su atmerktomis liūdnomis akimis.

Mikis atsiduso, pamiklino kojas siauruose džinsuose, užsidegė cigaretę:
- Sakyk ką nori, bet saldainių jau niekada tiek neturėsim.
Natalė raudonai lakavo nagus.
Abu sėdėjo ant svetimų, globėjų, laiptų, žiūrėjo į artėjančias prietemas ir vienas kitam pasakojo apie savo tikrą gyvenimą, tikrą mamą ir tikrus namus.