Ar daug satanizmo šiuolaikinėje visuomenėje?

Daugelis esame girdėję apie satanizmą. Bet daugelis, ko gero, labai nustebtų sužinoje, kad satanizmui gali būti artima tai, kuo kiekvieną dieną užsiima daugybė žmonių, tarp jų ir jie patys. Ar gali būti taip, kad satanistinis požiūris į gyvenimą mūsų visuomenėje dabar klesti labiau, nei bet kada anksčiau?

Visų pirma, reikia atsakyti į klausimą – kas yra satanizmas ir kaip jis pasireiškia? Satanizmas liaudyje dažnai laikomas tokiu elgesio stiliumi, dažniausiai būdingu paaugliams, kai yra rengiamasi juodais rūbais, auginami ilgi plaukai, nešiojami apversti kryžiai ir kapinėse rengiami naktiniai vakarėliai. Žodžiu, tarsi dar viena iš daugybės paaugliškų subkultūrų. Bet iš tikrųjų taip nėra. Juodi rūbai, naktinės pramogos kapinėse – tai tik kvailiojimas ir išoriškas bandymas šokiruoti visuomenę, pasijusti „kitokiu“. Tikrosios satanizmo esmės visa tai neatspindi. Satanizmas yra labai giliai įsišaknijusi ir plačiai paplitusi pasaulėjauta, beveik filosofija. Tikrieji satanistai gali būti apsirengę kostiumais, pasikabinę brangius kaklaraiščius, kalbėti gražiomis, gudriomis, nugludintomis frazėmis. Tikrieji satanistai gali net nežinoti to, kad ideologija ir gyvenimo būdas, kurį jie atstovauja ir palaiko, yra grynai satanistinis. Jie gali tai vadinti kitaip – modernu, šiuolaikiška, madinga ir panašiai.

Ar iš tiesų satanizmas yra giliai įsišaknijęs šiuolaikinėje visuomenėje? Pažvelgus į tai, kokios vertybės vyrauja mūsų šiuolaikinėje kultūroje, kas yra laikoma modernumu ir pažanga, o kas yra išjuokiama kaip „atgyvenos“, išvada peršasi viena: satanistinė ideologija yra labai giliai, iki pačių pagrindų persmelkusi mūsų visuomenę. Tik mažai kas ją pavadina tikruoju vardu.

Kodėl satanistinė pasaulėžiūra laikoma blogiu ir yra priešinama su tradicinemis religijos vertybėmis? Satanizmas iš esmės yra tai, kas yra priešinga tradiciniam didžiųjų monoteistinių religijų mokymui, priešinga tradicinei moralei, ant kurios šimtmečius buvo kuriamos civilizacijos, formavosi tautos, kūrėsi valstybės . Tradicinė religinė moralė – tai mūsų visuomenės istorinis pagrindas. O šiuo metu, deja, ji griūna. Pasaulis šiuo metu yra labai ryškiai susiskirstęs į dvi pozicijas.

Vienoje barikadų pusėje stovi didžiosios abraominės religijos: krikščionybė, islamas ir judaizmas. Iš esmės tai yra trys vieno ir to paties monoteistinio tikėjimo į vieną Aukščiausią Visatos Absoliutą formos. Priešinti krikščionybės ir islamo (kas šiais laikais yra labai paplitę) nėra jokio pagrindo. Skiriasi apeigos, šventės, bet tai yra tik forma, o turinys yra absoliučiai tas pats: krikščionių Dievas, musulmonų Allah ir judėjų Elohim yra vienas ir tas pats. Senasis ir Naujasis testamentas yra bendras islamui ir krikščionybei. Pranašai ir iškilios asmenybės nuo Abraomo ir Izaoko, iki Marijos ir Jėzaus yra tie patys (sunku pasakyti, kodėl krikščionys taip ir nepripažino Mahometo mokymo, nors jo mokymas, išdėstytas Korane, niekuo neprieštarauja krikščionybei ir dar labiau pagilina jos idėjas, o krikščionys yra laikomi ne „netikinčiais“, o „knygos broliais“, t. y. to paties Šventojo Rašto ir jo tiesų išpažinėjais). Nuodėmės ir dorybės, moralinis kodeksas – taip pat yra tie patys. Taigi, šiais laikais paplitęs šių didžiųjų religijų priešinimas yra absoliučiai beprasmiškas, nes abi religijos yra analogiškos, kilusios iš tų pačių istorinių šaknų, ir stovinčios vienoje pusėje – Dievo, dorovės, dvasinio žmonijos tobulėjimo pusėje.

Kitoje barikadų pusėje stovi PRIEŠTARAVIMAS. Juk pats žmogiškąsias ydas įkūnijančio įvaizdžio – Šėtono pavadinimas yra kilęs iš žydų kalbos žodžio, reiškiančio prieštaravimą, nepaklusimą. Tai tas, kuris nusprendė, kad jam nereikia Dievo autoriteto, kad jis pats sau „dievas“, jis viską žino geriau, ir gali nepaklusti amžinajai Visatos tvarkai bei moralinėms normoms. Biblijoje yra labai vaizdinga alegorinė istorija apie Liuciferį (musulmoniškas jo atitikmuo yra Iblis), kuris, būdamas pačiu gražiausiu ir talentingiausiu iš visų angelų, nusprendė, kad Dievas jam ne autoritetas, ir jis pats gali būti lygus Dievui ar net aukštesnis už jį. Vis tai jam baigėsi griežta ir teisinga Dievo bausme. Ar tai nėra alegorija į žmonijos elgesį? Juk žmonės yra patys intelektualiausi ir labiausiai išsivystę iš visų gyvų padarų žemėje, „vieninteliai sukurti pagal Dievo paveikslą“ (t. y. turintys protą ir sugebėjimą kurti). Deja, žmonija akivaizdžiai kartoja Biblinį Liuciferio kelią – būdami ypač gausiai apdovanoti ir sugebantys keisti pasaulį, tobulintį jį ir kurti modernias naujoves, žmonės pradeda keltis į puikybę, patys save laikyti dievais. Koks bus viso to finalas? Ko gero, tikrai liūdnas.

Satanizmas neigia bet kokį aukštesnį moralinį autoritetą. Jeigu didžiosios abraominės religijos turi labai griežtas moralines normas, kurių kiekvienas žmogus turi laikytis, tai satanizmas iš esmės yra absoliučios laisvės nuo bet kokių apribojimų ideologija, kur žmogus gyvena tik sau, be jokios moralinės atsakomybės prieš pasaulį ir žmoniją. Tą labai aiškiai išreiškė du patys garsiausi satanizmo ideologai – Aleisteris Crowley, paskelbęs esminį satanizmo principą „do what thou wilt“ (senovine anglų kalba) – „daryk tai, ką nori“, ir 1966 metais JAV šėtono bažnyčią įkūręs (gal ne tiek įkūręs, kiek ištraukęs iš pogrindžio) Anton Szandor La Vey, kuris savo „Šėtono Biblijoje“ (išverstoje ir į lietuvių kalbą) pasisakė už absoliučią laisvę biologinei prigimčiai ir bet kokių tabu sulaužymą. Ar tai neatrodo kažkur girdėta? Taip, visa tai labai girdėta. Girdima kas dieną ir visur. Masiškai kartojami lozungai apie gyvenimą sau, pasenusių tabu sulaužymą, pasenusiuos moralės atsisakymą, instinktų išlaisvinimą ir t. t. Tas pats prieštaravimas tradicinėms vertybėms, kurios nėra laužtos iš piršto ir turi konkretų, gyvenimo praktika paremtą pagrindą, kodėl vienas ar kitas reiškinys yra blogai.

Labai svarbus požiūrio į visuomenę, žmonių sociumą skirtumas. Krikščionybė ir islamas yra bendruomeniškos, pasaulinės religijos (judaizmas – labiau tautinė). Jose visų pirma yra akcentuojama bendruomenės, žmonijos, sociumo gerovė, ir tik po to – atskiro individo. Kiekvienas turi stengtis būti doras, nedaryti kitam nieko bloga, galvoti visų pirma ne apie save, o apie kitus. Asmeninė gerovė krikščionybėje ir islame gali būti pasiekiama tik atiduodant duoklę (nebūtinai materialine prasme) visuomenei, pagal principą „kai bus gerai visiems, tada bus gerai ir man“.

Satanizmas užima visai priešingą poziciją. Satanizme svarbiausias esu AŠ, mano EGO, mano gerovė, mano poreikiai, mano norai. Kiekvienas turi rūpintis tik pats savimi. Man nepriklauso rūpintis kitais (na, nebent tik kelių artimiausių mylimų žmonių ratu, nors ir tai nebūtinai), visuomenės problemos – tai ne mano reikalas. Jeigu aš galiu pasiekti savo gerovę pasinaudodamas kitais žmonėmis – be jokių skrupulų galima tai ir padaryti. Ar tai vėl neatrodo labai panašu su tuo, kas yra paplitę šiuolaikinėje visuomenėje? Juk dabar apie bendruomeniškumą ir altruizmą yra praktiškai nešnekama.

Visuomenėje tvyro nuolatinės, aršios, agresyvios konkurencijos dvasia. Visa tai prasideda labai anksti – dar mokykloje, vėliau universitetuose išryškėja dar labiau, o darbo rinkoje atsiskleidžia visu „gražumu“. Lipimas per galvas, lenkti į save nagai, naudojimasis kitais vardan savo asmeninių interesų... Nepažįstama? Ne tokios žmonijos visada siekė tikintieji, ne apie tokią žmoniją rašoma Šventajame Rašte.

Skiriasi ir požiūris į pačią žmogaus prigimtį, jo tikslus šiame žemiškame gyvenime. Tiek krikščionybėje, tiek islame, tiek judaizme žmonės visų pirma suvokiama kaip dvasiniai individai, kurių kūnas – tai tik laikinas biologinis darinys, ir prie kurio biologinių funkcijų ir įgeidžių neturi būti prisirišama, nes tai veda į sumaterialėjimą, gašlumą, egoizmą ir atsitraukimą nuo tikrųjų gyvenimo tikslų – dvasinio, moralinio ir intelektualinio tobulėjimo, tarnavimo žmonėms. Juk manau, kad sutiksite - niekada žmogus, kuris įkalintas savo pilvo ir kai kurių žemiau esančių kūno dalių poreikiuose, neskirs savo dėmesio bendruomenės gerovei ar moralinėms vertybėms. Kaip matome gyvenime, dažniausiai tokie žmonės būna suinteresuoti tik savo pačių asmeniniais interesais, kaip kuo gausiau prikimšti pilvą, kuo prabangiau ir patogiau gyventi, kaip gauti kuo įvairesnio sekso bei kitokių malonumų, patenkinančių biologinius poreikius arba savajį EGO (polinkis didžiuotis, būti geresniam už kitus).

Didžiosios abraominės religijos senai tai suprato, būtent todėl 7 didžiosios nuodėmės (godumas, puikybė, apsirijimas/persigėrimas, pavydas, kerštas, palaidumas ir tingėjimas) yra arba biologinio, arba egoistinio pobūdžio. Visos šios ydos užkerta kelią dvasiniam vystymuisi, o be to, pakankamai dažnai sugriauna ir fizinę sveikatą bei žmogų be laiko nuvaro į kapus. Pagal religines normas, biologiniai poreikiai turi būti patenkinami tik tiek, kiek reikia organizmo normaliam ir sveikam funkcionavimui, ir neturi tapti malonumo šaltiniu. Išalkai – pavalgei, pasisotinai, bet ne kemši iki apsirijimo vien dėl to, kad tau atseit „skanu“ ir „akys nori“.

Tuo tarpu satanizmas į visa tai žiūri priešingai. Satanizmas glosto biologinį individą pagal plauką – leidžia viską, kas tiktai fiziologiškai malonu, arba leidžia pasikelti savo ego kitų individų akyse ir pasijusti „mažuoju dievu“. A. Szandor La Vey „Šėtono Biblijoje“ teigia, kad bet koks šių destruktyvių žmogiškų polinkių ribojimas yra nereikalingas: seksu reikia užsiimti tiek, kiek tik patinka ir su kiek nori partnerių, valgyti galima ne tiek kiek reikia organizmui, o tiek, kiek tau yra malonu skanauti, būti godžiu ir pavydžiu yra gerai, nes leidžia vystyti savo ambicijas ir daugiau turėti, kerštas taip pat yra gerai, nes nereikia gniaužti emocijų ar apkrauti save mintimis, kaip nedorą žmogų atvesti į doros kelią, ir t. t.

Argi šiais laikais mes nematome, kaip ši pozicija, prisidengusi gražiais žodžiais, plinta visuomenėje? Juk nuolat girdime – neribok savęs, išlaisvink save, gyvenk dėl malonumų. Bet toks „išsilaisvinimas“ yra apgaulingas. Jis kaip tik įkalina žmogų jo biologiniuose poreikiuose, egoistinių trumpalaikių vienadienių džiaugsmų vaikymesi, ir užkerta kelią siekti bendruomeniškos gerovės, šalia savęs matyti kitus žmones, siekti aukštesnių moralinių ir dorovinių standartų.

Tai, kas įvardinta nuodėme, buvo religijoje uždrausta visai ne be reikalo. Nuodėmės – tai poelgiai, kurie tuo metu atrodo malonūs, bet ilgalaikėje perspektyvoje sugriauna gyvenimą ne tik pačiam individui, bet ir jo aplinkiniams žmonėms, o jeigu tampa masiniu reiškiniu – tai ir visai visuomenei. Satanizmas iškreipia žmogišką esmę ir paverčia žmogų tik dar vienu iš daugybės gyvūnų. Tiesa, protingesniu, gabesniu, bet vis dėlto – tik gyvūnu. Juk mums iš seno žinomas raguoto velnio įvaizdis iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip žmogiškosios biologinės ir egoistinės (gyvuliškos) prigimties įvaizdis. Šėtonas nėra raguotas padaras– jis egzistuoja mumyse, kiekviename iš mūsų, juo yra įvardinama gyvuliškoji žmonių prigimtis, ir su ja tiek krikščionybė, tiek islamas ragina visą gyvenimą kovoti, siekti moralinių, bendruomeniškų ir kūrybinių vertybių, o ne prisirišti prie to, kas fiziologiška.

Tuo tarpu A. Szandor La Vey „Šėtono Biblijoje“ atvirai vadina žmones gyvūnais, tarsi žmonės neturėtų nei proto, nei sielos, nei aukštesnių idealų. Na, bet panašu, kad šiais laikais daugeliui tai yra priimtina ir siektina. Kiekvieną dieną matome, kaip mums siūloma įvairiais būdais patenkinti savo organizmą ir egoizmą, bet labai retai girdime, kaip būti doru žmogumi. Aišku, dauguma tų, kurie nori gyventi vien dėl asmeninių malonumų, nėra skaitę jokių satanistinių leidinių, niekad nėra girdėję apie A. Crowley ir A. Szandor La Vey, ir apskritai tokie straipsniai, kaip šis, jiems sukelia nustebimą ar net pasipiktinimą. Tai dar vienas įrodymas, kiek giliai tradicinių vertybių bei religijos griūtis yra paveikusi mūsų visuomenę.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad priešingai nei giminiškas jai islamas (kurio pozicijos tradiciškai musulmoniškose šalyse yra labai stiprios), krikščionybė yra religija, šiuo metu esanti labai sunkioje būklėje. Manau, nedaug suklystume pasakydami, kad krikščionybė labai sparčiai nyksta ir ateityje jos gali nebelikti.  Faktai akivaizdūs - šiuo metu iš tiesų tikintys ir pagal religinę moralę gyvenantys krikščionys daugelyje tradiciškai buvusių krikščioniškų šalių sudaro mažumą. Krikščionių religija dabar nevaidina reikšmingo vaidmens didžiosios dalies visuomenės narių gyvenime. Lietuva, kuri tradiciškai buvo šalis su labai stipriomis krikščioniškomis vertybėmis, yra akivaizdus pavyzdys to, kokia katastrofa ištiko krikščionybę XX amžiuje. Tikinčiųjų visuomenės narių vis labiau mažėja, o didelė dalis save laikančių krikščionimis negalėtų net išvardinti 10 Dievo įsakymų ir nė karto gyvenime nėra net atsivertę Biblijos. Tai apie kokį krikščioniškumą galima kalbėti? Švęsti Kalėdas ir Velykas (ypač kai tas šventimas apsiriboja brangių dovanų pirkimu ir masiniu persivalgymu bei girtuokliavimais) nėra krikščionybės esmė. Ne šventės ir vienkartinis nuėjimas į bažnyčią „pasižiūrėti į kaimynus“ daro žmogų krikščioniu. Krikščionybės esmė yra tradicinės moralės laikymasis ir pastangos tapti doru žmogumi, siekis padėti aplinkiniams tapti dorais. Ar daug to beliko šiais laikais?

Pabaigai norėtųsi pacituoti vieną labai vaizdingą citatą iš „Šėtono Biblijos“ pratarmės, parašytos Bertono Vulfo, kuris A. Szandor La Veyaus šėtono bažnyčioje užėmė aukšto rango „dvasininko“ vietą:

„Pavergti žmonės sutraukė savo grandines. Seksas vešliai suklestėjo, kolektyvinis geidulingumas prasiveržė kine, literatūroje, gatvėse ir namuose. Žmonės šoka apsinuoginę kaip iki juostos, taip ir žemiau. Vienuolės užmiršo savo tradicijas, apnuogino kojas ir per Missa Solemnis (Iškilmingąsias mišias - vert.) šoka Roką, kurį La Vėjis sugalvojo kaip pokštą. Visi be galo ieško pasilinksminimų, rafinuoto valgio ir vynų, nuotykių, malonumų visur ir tuoj pat. Žmonija nebenori laukti kažkokio pomirtinio gyvenimo, kuris žadamas kaip atlyginimas tyrai ir skaisčiai (skaityk: asketiškai ir niūriai) sielai. Visur viešpatauja neopagonybės ir hedonizmo dvasia. Ja persisunkę platūs ryškių individualybių sluoksniai - daktarai, juristai, inžinieriai, mokytojai, rašytojai, brokeriai, nekilnojamojo turto agentai, aktoriai ir aktorės, masinėse informacijos priemonėse dirbantieji žmonės... “

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad šios eilutės rašytos 1976 metais. Per beveik 40 metų mūsų visuomenėje atsirado dar ne tokių originalių „saviraiškos“ būdų... Ar A. Crowley ir A. Szandor La Vey būtų patenkinti šiuolaikine žmonija? O Jėzus ir Mahometas ar džiaugtųsi visu tuo? Atsakykite sau į šiuos klausimus patys.