Šleivas batas

Nesu visiškai kvaila. Tik sulėtėjusio mąstymo. Oligofrenė. Šitą žodį, kad įsiminčiau, užrašiau keliuko dulkėse penkis šimtus kartų. Juk turiu žinoti, kas esu. Man skamba gražiai. Net įmantriai. Nors niekas nesupranta, kas aš. Kai sakau, esu Daiva oligofrenė, visada paklausia, ar gerai uždirbu.
Iš tikrųjų – nieko neuždirbu, negaunu nė cento. Tik pavalgyti. Mamė visai nusigėrė ir už puslitrį atidavė mane storiems ūkininkams su mūriniais namais. Visą pavasarį skaldžiau bulves, visą vasarą tas bulves ravėjau, traiškiau raudonas koloradų lervas, o rudenį pradėjau kasti, būčiau kasus iki žiemos, bet atbildėjo auklėtoja, įstūmė mane mašinon ir parvežė į internatą. Sako, mokslo metai prasidėjo, sako, aš dar aštuntokė.
Pamiršau, kas aš. Klausia vardo – neatsimenu. Tik bulves. Gal Oligofrenė? Klausia pavardės – ar kada tokią turėjau? Turėjau? Gal Oligofrenė? Auklėtoja nusiveda į direktorės kabinetą, pasodina prie blizgančio stalo, duoda du karvutės saldainius, pačiupinėja sukietėjusius rankų raumenis. Pagiria: dirbti sveika. Direktorė gaudo mano akis ir nori matyti, ar tos nelaksto į šonus, ar neslepiu ko nors baisaus nuo jos. Auklėtoja per pamokas sako ir sako, kad viską apie žmogų galima spręsti iš akių. Aš takšt ir užsidedu juodus akinius, nugvelbtus iš šeimininko mašinos: kodėl turi mane tyrinėti it kokią kvailelę? Aš – oligofrenė. Kiek uždirbu?
Kol jos tarpusavyje šnabždasi, spėju paskaičiuoti, kiek praradau bulvių maišų per pirmą mokslo dieną. Už kiekvieną maišą storas šeimininkas Danukas gnybteldavo į užpakalį, man patikdavo, laukdavau tų jo grybštelėjimų ir ne tik jų. Kai prikasdavau dešimt maišų, vesdavosi ant šieno, numaudavo kelnes, ir kažką darydavo darydavo, aš to darymo labiau norėjau negu bulvių kasimo, prašiau ir prašiau: dar dar dar. Bet tik už dešimt maišų. Pririnkti tiek bulvių – ne juokai. Bet dėl gero atlyginimo šliaužiau keliais, pilvu, vieną naktį rinkau net mėnesienoje. Tada šeimininkas Danukas užmokėjo dvigubai, nesivedė į kluoną ant šieno — pavertė ant buvlienojų krūvos ir mokėjo mokėjo mokėjo. Danukas geras, neskūpus, tik jo stora žmona – ragana. Apipylė kunkuliuojančiais taukais, kuriuose spurgas virė. Nė už ką. Na, čiuptelėjau jos Danukui už klyno jai matant. Bet kas čia blogo? Ir jis taip daro. Nuvirė pusė veido, viena ausis nukrito. Klykiau klykiau. Ta prakeikta boba įmetė į sklepą ant bulvių. Pagulėjau ir praėjo. Nepykau: gerai, kad ne akis - bulvių nematyčiau. Ausis buvo nebuvo, nereikalingas daiktas. Galėjo ant abiejų pilti – žiemą kepurės nereiktų.
Ir auklėtoja, ir direktorė tyrinėjo mane nuo galvos iki kojų. Liepė atsistoti, pasisukioti. Kas čia joms pasidarė: negali atsižiūrėti. Direktorė vis šnypštė: niekšai niekšai, į kalėjimą tokius, į kalėjimą.
— Ar pas gydytoją nuvežė?
Nežinojau, ką sakyti. Kas serga, kam reikia gydytis? Paklausiau, o jos visai suruko.
— Atsimeni Aušrą?
— Aišku. O ką?
— Į šokius lakstė. Su girtu traktoristu pasibučiavo ir vaiką susigriebė.
— Aš tai nedurna, jokių bučkių.
Ir auklėtoja, ir direktorė atsiduso: ačiū dievui.
— Bet, Daivute, atrodai pastorėjus.
— Daug bulvių valgiau. Su spirgais.
— Ar prie tavęs kokie vyrai nelindo?
— Bučiuotis? Ne ne. Ten jokių vyrų. Tik šeimininkas Danukas.
Nuvedė į ambulatoriją. Pakabino už kojų. Durna debile išvadino. Įsiutau, spyriau daktarei, įlindusiai į mano užpakalį. Spyriau tiesiai į pakaušį:
— Aš — ne debilė. Aš – oligofrenė. Nesityčiokit iš manęs.
Nežinau kodėl, bet užmigau. Kai atsibudau, prieš mane stovėjo Danukas. Tekštelėjau jam per klyną, pavirto į daktarę, krestelėjo mane: kelkis. Apsivėmiau. Tarpkojy buvo įgrūstas pilnas bulvių maišas, spaudė pilvą, pasiutiškai skaudėjo. Ėjau išsiskėtus, koja nuo kojos per tris metrus, nežinau, ar jos kada susitiks, ėjau įsikibus auklėtojai į parankę. Prie kiosko paprašiau ledų. Auklėtoja nupirko. Pigiausių, vaisinių. Mėgstu šokoladinius. Kioskininkė Genutė išlindo pro langelį, išmatavo mano išsiskėtimą:
— Dar vieną išabortavot? Nuodėmė.
— O ką daryt? Po kiekvienu gulasi.
— Vis tiek nuodėmė. Nu, nieko nepadarysi, durneliai labai į meilę. Visi taip. Proto nėr, o tie motoriukai birzgia kaip pasiutę. Saugot mergaites reikia.
Mano auklėtoja tik prunkšt:
— Nusaugosi. Nei jos žino, kas kaip, nei supranta. Nepaaiškinsi. Per vieną ausį įeina, per kitą išeina. O, va, Daiva dar ir be ausies. Pernai Aušra nuo pasibučiavimo susigriebė. Šita nesibučiavo, jau žinojo, kuo tai baigsis. Šeimininkas už bulvių kasimą apdovanojo.
— Į kalėjimus tokius niekšus. Ką, žmonos neturi?
— Žmona taukais nuplikino, ausį nuvirino.
Laižiau išsiskėtus ledus, žalias vanduo bėgo per smakrą.
— Auklėtoja, ar čia apie mane šnekat?
— Ne, Daivute. Mes šiaip. Einam
Einam. Vaikai grįžinėja iš mokyklos. Iš normalios. Ne oligofrenų. Dar iš tolo uždainuoja: internatas – šleivas batas, internatas – šleivas batas, spiria į blauzdą. Suklumpu. Nusitveriu akmenį, vejuosi, trenkiu į atsilikusį, nepataikau. Iš tarpkojo bumpteli bulvių maišas. Greitai sugriebiu, įsikišu atgal. Internatas – šleivas batas.
Kitas būrelis apspjauna ir auklėtoją, ir mane. Rėkia, net varnas iš medžių pakelia: debilai -  durnių kilai, debilai – durnių kilai. Abi sliūkiname nuleidę galvas. Auklėtoja net labiau negu aš. Stipriai spaudžia mano ranką. Negaliu ištrūkti ir vytis. Spėju tik išbliauti: aš – ne debilė, aš – oligofrenė. Patenkinta kvatoju.
Auklėtoja užrakina kambaryje: liepia gulėti. Guliu. Atneša obuolį ir sausainių. Skanu. Pamiegu, pavalgau. Pamiegu, pavalgau, pagalvoju apie bulves ir Danuką: norėčiau su juo ant šieno.
Šeštadienį išleidžia pas mamę. Randu ją po obelimi su nematytu žagsinčiu suplota nosimi čigonu ne čigonu. Tikrai panašiu. Abu persigėrę. Jau stiklinių nesugeba prinešti iki marmuzių. Taip su pakeltom rankom ir pilnomis stiklinėmis susmunka ir užknarkia. Iškraustau kišenes. Čigono švarke randu du litus ir cigaretę. Užsirūkau. Pakosčiu. Gukteliu iš stiklinaitės. Tfu. Bjauru. Kam gert tokią šlykštynę? Nukniaukiu puspilnį butelį, pripilu vandens iki kakliuko – vešiuosi į internatą, padovanosiu auklėtojai: ji man tokia gera, visą savaitę, kiekvieną dieną nešė po obuolį ir du sausainius. Pažadėjo, kad savaitgaly važiuosiu pas ją kasti bulvių. Tik užmiršau paklausti, ar jos vyras vesis mane ant šieno.