Natiurmortas su keturiais indais

Aistė atėjo ryte, gal devintą – matyt iškart po to, kai susitvarkė savo varganą ūkį. Atėjo, nuravėjo braškių lysves, pašlavė betonuotą kiemą, pernešė glėbį malkų. Daivos nuomone malkos buvo jau pervirš, bet Aistė paprieštaravo: naktį lijo, todėl nereikėjo liet daržo – ji liko skoloj.
Išėjo po dešimtos. Kaip tik pabudo Deividas, atsikėlė iš lovos, ir nenusivilkdamas pižamos užsiropštė ant palangės pažiūrėt, kas pasauly darosi. Matė, kaip teta Aistė užkelia vartelius ir apeidama balas lėtai slenka namų link. Nuėjus gal pusę kelio iki posūkio sustoja, apsisuka, ir pajuda atgal – dabar jau ne tiek lėtai, kiek neryžtingai – kartais sustodama, pagniaužydama kaulėtas rankas.
Kai atėjo prie vartelių, sustojo ilgam. Deividas žaidė, žiūrėdamas į jauną moterį pro nėriniuotas dienines užuolaidas: štai jos galva atsiduria pačiam permatomos gėlės centre, o užtenka vos pakreipti žvilgsnį – gėlė jau virš pakaušio, kaip saulė danguj. Aistė stoviniavo, nesiryždama nei eiti į kiemą, nei pasukti atgal. Kelis kartus buvo beapsigręžianti, bet vis persigalvodavo, ir galiausiai, matyt sukaupusi visas jėgas, stumtelėjo šlapią vartelių skersinį. Stengėsi praverti vos vos, kad negirgždėtų, bet visvien cyptelėjo. Ji įlindo pro mažytį tarpą, žvalgydamasi, ar niekas nemato, perėjo eilę žemėn įspaustų plytelių, tada – klapt klapt klapt per kiemo betoną, ir pro lauko tualetą nėrė už ūkinio.
Viena akim ją pastebėjo Daiva. Paragavo Deividui verdamos pieniškos sriubos, užsuko dujas ir išėjo į kiemą. Kai Aistė grįžo iš už ūkinio, gavo išsigąsti: Daiva stovėjo tarpdury ir rinko žodžius, kaip čia nepasirodyt piktai.
- Aš va, pamiršau. – Aistė laikė kažką balto, iškėlė, parodė. – atsinešiau, šiltadaržiui liet. Ir užmiršau.
Rankose ji turėjo plastmasinio butelio nuograužą. Kažkas kažkada pastrižai įpjovė puslitrinuką, matyt, pripylė acetono, ir naudojo teptukui mirkyt. Po to įpjauta pusė buvo nulupta – išėjo nedidelis patogus samtukas, visas apibėgęs baltais dažais, ir truputį žemėtas.
- Kam tau šitas? – Daiva šyptelėjo.
- Mes juo vandenį semiam.
- Ką?
- Vandenį. – Aistė irgi šypsojosi, kaltai, lyg butelį būtų pavogus. Tada greitai nutrepsėjo lauk iš kiemo. Bailiai sucypė varteliai.
- Tu tik pažiūrėk, kuo ji vandenį semia. – vietoj „labas rytas“ linktelėjo Daiva, atėjus pas Deividą jo žadinti, ir radusi vaiką ant palangės. – Tik pažiūrėk.

Popiet ji išėjo į miestą. Buvo pašte, pačiupinėjo šviežiai perdažytą bažnyčios tvorą, nupirko šokoladą Deividui. Grįždama pro centrinę krautuvę kažką prisiminė, kažką apie vandenį, apie butelį. A!
Užėjo, pasisveikino su muses vaikančia pardavėja, nužvelgė pustuštes lentynas. Nieko nerado. Dėl visa ko paėmė saują užsilikusių skalbinių segtukų. Kad tik neužmiršt rytoj...

Rytoj ji užmiršo, užtat poryt prie centrinės stovėjo Gazikas – užvežimas. Ant prekystalių atsirado eilės spalvotų žaislų, palei sieną dar mišku kvepiančių šluotų, kampe blizgėjo visai nauji kibirai. Vienoj lentynoj Daiva rado tai, ko reikia. Visokeriopi bliūdai, emaliuoti ir iš neržaveikos, keli persišviečiantys plasmasiniai tazikai, didelės lėkštės su blizgančiais raštais. Va! Samtukas – irgi plasmasinis, nu bet mat jį biesas, tiks. Mėlynas. Paėmė, ir nuėjo pas Aistę. Seniai ten lankėsi, visada Aistė ateidavo, gėdijosi ji savo namų.
Buvo ko – nors visi alytnamiai toj gatvėj vienodi, penktas, kuriam gyveno Aistė, atrodė liūdniausiai. Kiemas nežvyruotas, apaugęs, vietoj įvažiavimo – žolėse pratryptas takelis, prie šulinio stovinti obelis labiau panašėjo į didelį krūmą. Nėr vyro ūky. Bėgiojo kelios nusususios vištos, vieną jų vaikėsi purvinas vaikas. Daiva neprisiminė, juo jis vardu – Aistė, nors dar visai jauna, turėjo keturis. Atrodo, trys vaikai ir viena mergaitė. Kristina? Taip, Kristina. O kaip berniukai? Nė vieno neprisimena.
Mažius, pamatęs Daivą, sustojo kiemo vidury ir ėmė garsiai šauktis mamos. Gaspadinė išlindo iškart, šluostėsi rankas purvinu skuduru ir buvo išsigandusi. O ar ji kada nos būna kitokia? Visada jos veide tas išgąstis, nesuprasi.
- Čia va tau atnešiau. Vandeniui semt. Vietoj to šlamšto. – Daiva atkišo samuką.
- Oi Daivut, kaip aš dabar tau...
- Nu jau, nu jau. Imk imk, koks skirtumas, kiek kainavo, turėsi kuo daržus liet, turėkis. Pas mane tik nesinešk, mes gi savo turim.
Samtukas buvo už penkis litus – Aistė, ateidama kasdien paliet daržų ir sutvarkyt kiemo, per savaitę gaudavo keturiskart tiek. Užtat Daiva jautėsi tai jau tikrai padarius gerą darbą, grįždama namo niūniavo, po to, kai Deividas pagriebė iš jos rankų šokoladą ir maivydamasis sucypė „šakaliaaaaaaadas“, visą likusią dieną skraidyte skraidė. Vakare grįžo Rimas – iki panakčių tampėsi su tralais, kieme garsiai keikėsi ir barškino geležais jo vyrai, bet net šitai nesugadino Daivai nuotaikos. Ji užmigo šypsodama.

Ryte virė Deividui hansišką avižinę košę, o Rimas krapštėsi su nauju televizorium. Irgi parvežė – mažiuką kaip Šilelis, pilką, virtuvei. Daivos nuomone, jei jau namuose yra du televizoriai, tai abu turi būt užsienietiški. Vienas svečių kambary, uždengtas siuvinėta marška ir įjungiamas vakarais pažiūrėt žinias per Vilnių, o kitas – virtuvėj, per jį turi eit lapės rytais. Bėda tame, kad būtent lapių naujas televizorius negaudė. Rimas kišo į jį antenas, sukiojo rankenas, buvo nuėmęs korpusą. Negaudė, rupūžė. Matyt hansai pakišo fufliaką.
Rimas varinėjo mašinas. Kartais ir kai ką daugiau. Kiekvienas jo parvažiavimas reiškė krūvą naujų hansiškų daiktų, kurių instrukcijas nešdavo mokyklos vokietkai, kad ta paskaitytų ir pasakytų - ne taip čia parašyta, matyt sulūžo. Po kelionių Rimas būdavo pavargęs ir piktas, bet kiekvieną niekniekį, parvežtą žmonai ar vaikui, duodavo nuo širdies. Tokie buvo jo džiaugsmai – linksmint šeimą parvežtais žaislais, elektronika ir hansišku maistu, niekas Rimo gyvenime negalėjo šito pakeist. Mašinos mašinom, svarbiausia – šeima.
Todėl televizoriaus atsisakymą rodyti jis priėmė kaip asmeninį įžeidimą.
- Pala pala, ką čia Aistė daro? – Daiva žiūrėjo pro langą, viena ranka lupdama cukraus pakelį.
- Ko? – Rimas pasisuko, žvilgtelėjo.
- Gėles ji kuo lieja, tu pažiūrėk.
- Nu tegu lieja.
- Palauk, palauk. – Daiva atsiduso. – prižiūrėk dujas.
- Aha.
Ji apsiavė kaliošus, išlindo pro duris. Aistė nepastebėjo – pasistačiusi prie lysvės sulamdytą metalinį kibirą sėmė iš jo vandenį, ir pylė ant krūmelių, irgi parvežtų iš hansijos, bet niekaip nenorinčių prigyt lietuviškam dirvone. Kabino tuo pačiu perpjautu buteliu, už ilgesnio krašto suspaudusi jį tarp sulenkto smiliaus ir ištiesto nykščio. Aistės pirštai buvo kaulėti ir truputį drebėjo nuo žvarbaus vandens, ką tik pasemto iš šulinio.
- Ką tu čia darai? – paklausė Daiva.
Butelis iš pradžių nėrė kuo giliau į kibirą, po to bandė slėptis už Aistės nugaros, tada – kai pasidarė aišku, kad pagauta – vėl grįžo kibiran.
- Gi sakiau, pas mus liedama imk mūsų. Iš šiltadaržio tą, kibiriuką. O tu čia.
- Atsiprašau. – Aistė atrodė gerokai labiau išsigandus, nei visada. – Kad ten kibiukas, galvojau, Deividas juo žaidžia.
- Nu nu, ir šiltadaržy ant vinies kabina?
- Bet kibiriukas...
- Kas tie kibiriukai, Aistut. Aš gi tau žmoniškai sakau. Ir mesk tu šitą šiukšlę, ko su savim tampai? Kur aną samtuką padėjai? Lieji pas save juo?
- Nelieju, Daivut. Mes jį ant šulinio, vandeniui gert, vaikai bėgioja per dienas, tegu semia. Geras ten samtukas. Ne liet juo.
Daiva supyko, liepė Aistei stot kur stovi, ir grįžo į virtuvę.
- Rimai!..

- Ten gi plasmasė, trucas grynas, o ji iš jo geria, vaikam duoda. Nu. Tu pagalvok.
- Jo. – Rimas praleido iš centrinės kiemo caksintį vežimą, tada įsuko. Ant užpakalinės sėdynės gūžėsi Aistė, Deividas, ir vienas iš Aistės vaikų. Čia buvo dar koks kuriozas: kai Daiva privertė Rimą kurt mašiną ir vežt moteris į miestą, paaiškėjo, kad kitoj pusėj kelio, nenaudojamam ir užžėlusiam sklype ganosi Aistės vyriausiasis. Motina namie jo nepaliko, kad neprisivestų ko nereikia – buvo jau toki atvejai.
Krautuvėj, kaip visada, greitai apsisukti neišėjo. Kilo balaganas. Deividas zyzė saldainių, o Daivai buvo gėda jų pirkt prie Aistės. Rimas pyko ir plūdosi, ko čia ji durna tasosi kaip vištinyke, Aistės vaikas tuo metu kapštė nosį vis nulaižydamas pirštą. Po to sucypė Deivido tamagočis, ir visi – įskaitant pardavėją ir kažkokį senuką su nauju šluotkočiu rankoj – puolė žiūrėt, kas čia do daiktas. Rimas išpūtęs pilvą aiškino, kad po dešim metų visi vaikai tokius turės, o tas pats Deividas, pajutęs, kad į jį visi žiūri, paleido dūdas: reikia greičiau namo, tuoj prasidės „Vaikams“. Valandų jis nežinojo ir televizorių jam leido žiūrėt tik retkarčiais, bet reikėjo gi vaikui kažkaip parodyt save.
Galiausiai Aistei išrinko puoduką: gražų, baltą, su užrašu „LOVE“ ir širdutėm. Pats tas, kad tik nesukultų. Rimas sakė, tokius hansuose visi turi ir negailėdami daužo, po to apžiūrėjo dugną ir konstatavo: „Nu aišku, meidinčaina“. Aistė išsigandusi šypsojosi, ji nežinojo, kas yra meidinčaina ir ką dabar išvis reikės daryt. Po to ją užvežė namo, ir tik kai surinko visus po kiemą išsibėgiojusius vaikus ir iš pasimetimo apsiverkė, Aistė prisiminė, kad nebaigė liet Daivos gėlių. Užtat jas sutvarkė pati Daiva – ir vakare galvojo, kad per šiandien padarė net du labai gerus darbus.

Kitą dieną ji su Rimu leido Deividui žiūrėt „Vaikams“, sėdėjo virtuvėj ir bandė prisimint, kuo vardu Aistės mažiai. Trys vaikai ir viena mergaitė, tai tikrai. Mergaitė vyriausia, mažiausias berniukas gimė prieš porą mėnesių. Pala, prieš porą mėnesių? Gi tada Aistė negalėtų jo palikt, dar maitint turėtų. Bet kaip ir nemaitina, iš papų nepanašu. Gal prieš kokį pusmetį? Taip, turbūt prieš pusmetį, ant Kalėdų. Tada vis tiek turi maitint. Ai, nesuprasi.
Dar kitą rytą, žiūrėdami, kaip kibiriuku Aistė atsargiai lieja gėles, Daiva su Rimu vėl prisiminė jos vaikus. Ne, tu matei, koki murzini? Turbūt nedavalgę. Kodėl ji anksčiau nesakė, kad taip gyvena? Nesakė, nesakė – Daiva bandė apsimest, kad niekada nėra lankiusis pas Aistę svečiuose. Galiausiai buvo nuspręsta: reikia pirkt tortą ir važiuot pas juos, va tiesiog šiaip sau. Tegu vaikam džiaugsmas būna. Aistė matė, kaip šeimininkai dairosi į ją pro virtuvės langą, ir turbūt kažką nujautė.

- Oi, ačiū, ačū. – ji vadino Rimą gaspadorium, o Daivą – Daivute, lankstėsi, nežinojo, kur dėtis. Kambariai buvo išvalyti kiek tik tai įmanoma visur byrant tinkui, du vyresni vaikai aprengti šventiniais drabužėliais, mergaitė – ryžtingų judesių dešimtmetė liūdnomis akimis – ieškojo tortui tinkamo peilio.
Buvo sutarta, kad rytoj Rimas atvažiuos ir atsiveš įrankių elektrą sutvarkyt – jau koks mėnesis niekur nedega, bus laidai šaibom nulėkę. Daiva patarinėjo, kaip geriau nuvalyt langus. O po to atsitiko kažkas nepaprasto: kai jie paprašė Aistės parodyt mažiausiąjį, moteris visai nubalo ir mikčiodama nusivedė juos ant aukšto. Ten buvo nedidelis dailiai sutvarkytas kambarėlis su dviem metalinėm lovom ir staleliu. Ant palangės – taip, kad matytųsi iš gatvės – stovėjo puodukas su užrašu „LOVE“ ir širdutėm, į jį pamerktos geltonavo kelios ramunės ir nenuskabyta žemuogių šakelė.
- Čia sutvarkiau, kad atsisėst, apačioj nešvaru. – gniaužydama pirštus pasakė Aistė. – Galėsit arbatos išgert.
Tada pastebėjo, kaip Daiva žiūri į puoduką.
- Gi toks gražus. Negi vandenį semsi. Va, gėlėm bus.