Vėjo skonis

Olga Beinoriūtė sulaukė telefono skambučio. To dar niekada nebuvo, nors nuošaliame pašto skyriuje dirbo nuo pat mokyklos, trisdešimt trečius metus. Tiesiog niekas jai neskambindavo: gyveno viena, jokių giminių neturėjo, taip bent visiems sakydavo, draugų ir draugių – akivaizdu irgi. Atsiliepusi bendradarbė garsiai riktelėjo:
— Mūsų Olgos kavalierius ieško, — nusikvatojus ir kepštelėjus kitoms kolegėms į šonus, švagždančiai pridūrė, — koks malonus balsas, na na, Olgute.
Olga net nekilstelėjo – aišku, kaip visada per dantį traukia. Nepiktai. Bendradarbės – jos šeima, artimiausi žmonės, net ligoninėje, tikroje nelaimėje, po sunkių operacijų ir švitinimų nepaliko: lankė, matyt, pagal grafiką, kas antrą dieną, viena po kitos, pagailėdavo, galvomis pakinkuodavo, net ašarėlę nuvarvindavo, žiūrėdamos į pliką, susitraukusią jos galvelę, siūbuojantį iškankintą išsunktą trumpą kūną. Tik geru žodžiu Olga visas minėjo, o savo dėkingumą sumegzdavo tulpėmis į pirštines, megztukus ir visas apdovanodavo per šventes, taigi, visas kolektyvas turėjo lyg ir tulpines uniformas, bet Olgai moterys buvo tokios šiltos ir supratingos, kad pastaruoju metu net meldėsi: už Daivą, kad vaikas geriau mokytųsi, už Vidą, kad vyras nuo ligų atsitiestų, už Rimą, kad pagaliau tinkamą vyrą sutiktų, nes buvo patraukli ir dėmesio verta, tikrai atrodė neprasčiau už geriausio baro padavėją: papūstais plaukais, išryškinta figūra, o svarbiausia – su širdimi.
Kalba buvo trumpa: labas, reikia susitikti, sakyk adresą, iki. Padėjusi ragelį Olga nudūrusi galvą iš karto klibikščiavo į tualetą ir užsidarė ten gana ilgam. Bendradarbės galvojo - amžiams. Visoms buvo aišku – jų invalidukė, dievo nuskriaustoji Olga: su kuprele, 1, 50 ūgio, perkreiptu, veik  besmakriu veidu, ilga kreiva nosimi ir žvairomis akimis, o po ligoninių ir velkanti kairę koją — gavo niuksą, stiprų, nes akimirksniu raustelėjo vienu šonu kaip spanguolė, susiūbavo, nugramdytomis rankutėmis užsidengė širdies vietą ir nėrė. Nė viena nesugebėjo net spėlioti, kas galėjo skambinti: aplink Olgą spengė tuštuma, žmonių jokių niekada nebuvo.
— Nu, gal koks meistras: televizoriaus, šaldytuvo ar durų? — mėgino Rima.
— Eik tu, — kinktelėjo galva Vida, — išdrįs tau Olga meistrą kviesti.
— Čia kažkas ne taip, — nuo kompiuterio atsitraukė ir Daiva, palikus klientų eilę, — eikit, iškrapštykit ją iš tualeto, paglostinėkit, nesišaipykit, gal pasipasakos. Kad tik sukčiai nebūtų. Šiais laikais.

Iš darbo Olga išėjo anksčiau, apsipirko, grįžusi patvarkė apytuštį vieno kambario butelį, išpurtė pačios megztus kilimėlius su tulpėmis, sutepė sumuštinių, išpylė sausainukus į raižytą lėkštelę, išdėliojo puodelius, apžiūrėjo raukydamasi save perskeltame veidrodyje ir laukė. Sėdėjo ir laukė.
Skambino vyriausias brolis Arvydas. Tai neatrodė Olgai keista, tai buvo visiškai neįmanoma. Olga mažiau būtų priblokšta bet kokio stebuklo, na kad ir milijoninio loterijos laimėjimo ar net Lietuvos persivertimo į Ameriką, negu tikro brolio apsireiškimu.
Pirmiausia galvojo apie galimas mirtis: likę dar du broliai ir sesuo, ar jiems kas atsitiko? Ne. Dėlto jis Olgos tikrai neieškotų, nedavė žinios net kai mama mirė, kelerius metus ant lovos išvargus. Tik vaikščiodama po kaimo kapines aptiko mamos pavardę ir vardą, datą prieš trejus metus iškaltą. Ne, niekieno mirtis nė liga nėra tokia svarbi, kad ieškotų bereikšmės Olgos.
Ji nepyko, nuo šeimos buvo atskirta nuo mažens, gal net pačių tėvų iniciatyva. Broliai, sesuo — gražūs, pasitikintys, energingi, vos baigę mokyklas, susirado antrąsias puses ir niekam nekilo mintis, kad jų vestuvėse kažkur kamputyje galėtų tūnoti ir išsigimusi sesuo, kiek ten ji išsigimusi: guvaus proto, mokėsi geriau už juos visus sudėjus, tik ta išvaizda pono dievo neužbaigta, pagailėta, galima sakyti, kaip reta, visko. Net ir plaukų: išplonėję, išskydę, išsibarstę kur ne kur lyg prastai sudygę daigeliai.

Atvyko ne tik Arvydas. Ne, visi trys broliai užpildė jos kambarėlio tuštumą. Olga vos atpažino: Justo nuo vaikystės užsilikęs raudonas randelis ties dešiniu antakiu, Kaziuko – žilų plaukų kuokštas ties pačiu pakaušiu, aišku, dabar jau pasisėjęs po visą galvą, o Arvydo – siauros totoriškos akys, mėlynos, bet vos įpjautos, tokios pačios įžūlios, pašaipios, arogantiškos, visus matančios mažesniais negu iš tikrųjų yra, Olga laikė jį žiopliu ir pasipūtėliu, bet tik Olga, visi kiti – gudriu, mokančiu gyventi, greit įgijusiu visus būtinus vertingo žmogaus etalonus: ir gražią žmoną, ir namą, ir mašiną, ir daug gerų daiktų, net kažkokį verslą. Panašiai ir kiti broliai: gyvenimas jiems sekėsi. Visi tarpusavy draugavo, susitikinėjo šeimomis, visi sutarę išbraukė Olgą iš savų tarpo – karpa ant mano žando, prisimena kaip šiandien brolį Arvydą, plojantį per veidą ir klykiantį, girdi, kaip ji, išsigimėlė, drįso į jo namus, Olga tada dar galvojo, kad ten ir tėvų namai, atlįsti, viską gadinti. Karpa karpa ant žando, užkrės visus. O ji prigludo prie šešiasdešimtmečio tėvo šono, padėjo jam ant kelių jubiliejaus proga atvežtas gėles ir, nuleidus galvą, tylėjo: laukė tėvo ar mamos, sūpuojančios kažkurio kūdikį, užtarimo, bet tėvas pakilo nuo stalo ir išėjo parūkyti, mama spragsėjo lūpomis, tirliavo liežuviu ir žiūrėjo tik į vaikiuką. Olga išnyko iš tų namų net neprasidėjus šventei, tykiai, lyg gėles apžiūrinėdama, patvoriu patvoriu link kelio, pravažiavus mašinai, dulkių debesiu prisidengė ir nuspūdino.
— Man ne tik kūno pagailėjo, net vardo lietuviško, normalaus nesurado. Olga. Kaip kokia ateivė, — pati ne kartą pripažino.

Olga susodino stambius, brandžius, tikru gyvenimu alsuojančius vyrus už savo mažojo staliuko, drebančiomis rankomis pilstė kavą ir vis vapėjo:
— Kaip smagu, kaip smagu visus matyti. Kaip jūs? Kaip Laimutė?
Nė vienas neatsakinėjo, tik žvilgčiojo tarpusavyje ir rodėsi pirštais, girdi, pradėk, kiek mes čia galime gaišti.
— Na va ir kambarį turi. Visai gerai gyveni, — pagaliau Arvydas ryžosi.
— Nu, turiu. Ir kambarį, ir darbą. Gerai gyvenu, kaip visi. Tik va vėžys į kaulus įsimetė, tai nežinau, ar ilgai trauksiu.
— Nu nu. Visi su ligomis šiais laikais. Mes, Olga, su reikalu.
Olga prasižiojus stovėjo su virduliu rankose ir lingavo galva, aišku, kad su reikalu, nors, kai pamatė prie durų visus tris, vieną sekundėlę patikėjo, kad dievas tiesiog ją prisiminė, o tuo pačiu ir jos šeimos atmintį permainė. Ir norus.
Tūptelėjo ant sveikesnės, mažiau skaudamos dešinės kojelės:
— Aišku, kad su reikalais. Kas dabar be reikalų bastosi? Bet tiktai, kad aš toli nuo visokių reikalų. Labai toli. Kaip dabar bus?
Arvydas atsistojo, ištraukė iš sesers rankų virdulį, tekštelėjo jį čia pat ant grindų, stumtelėjo Olgą į fotelį.
— Nešmirinėk. Pasikalbėti reikia, kaip žmonėms.
Spengė tyla. Pati Olga nusigriebė sausainuką ir jį garsiai triauškino.
— Gal kurio vaikas studijuoti į Kauną atvyko? Gal gyventi neturi kur? Gali pas mane. Vietos užteks. Iš karto prašom.
— Ne, Olga, ne. Vaikai studijuoja, gyventi turi kur, viskas gerai. Bet sakyk, Olga, kitą dalyką.
Tyla dirgino odą, kėlė niežulį ir truko amžinybę. Bent jai taip atrodė.
— Gal televizorių įjungti? Dėl fono. Jaukiau bus.
— Ne, Olga, ne, — brolis Arvydas sulaikė ją mostu.
Visi šliurptelėjo pravėsusios kavos.
— Ar atsimeni, kaip tu iš namų išsikraustei?
Moteris gūžtelėjo, kuprelė kilstelėjo kaip duonos kepaliukas po blukia pilka palaidinuke.
— Kada tai buvo.
— Bet vis tiek turi atsiminti. Tokią galvą turėjai, vien penketais varei.
— Nu, jau, neperdėk, įsiterpdavo ir ketvertų, vieną kartą iš chemijos ir trejetą gavau, —  Olga šyptelėjo, tuoj pat susigriebė ir liesa plaštaka prisidengė kreivą burną.
— Na, gera tavo atmintis, to nenuneigsi. Taigi, Olga, ar atsimeni, kaip aš tavo knygas, sąsiuvinius, visokius popierius ištrenkiau į kiemą? Ne tik tavo, ką kokiam stalčiuj radau – viską į šiukšlyną. Ir nuotraukas, ir visokių kvitų krūvas. Atsimeni?
Olgos kuprelė vėl kilstelėjo, o akys dar labiau iškrypo, kiekviena skirtingon pusėn: atsimena, kur gi ne, kaip višta ant to šiukšlyno kapstėsi visą dieną, popierius dėliojosi į pundžiukus, rišosi špagatu ir krovėsi į krepšius.
— Ar norit fotografijų? Tikrai gerų yra: ir tėvelio su ulono uniforma, net dieduko su savanorio švarku, mamutės – jaunos, su rūtų šakute prie krūtinės.
— Olga, pasilik tas nuotraukas sau, — neiškentęs kitas brolis pertraukė ir palinko per stalą. — Jos tau turbūt labai brangios. Ar nesusirinkai tada kokių dokumentų su tom nuotraukom?
— Tai aišku. Daug atsivežiau. Man visi tie pageltę popierėliai tokie svarbūs atrodė.
Vyrai susižvelgė, susimerkė. Arvydas prasisegė marškinių sagas:
— O tu neatsimeni: žemės popierių ar nebuvo?
— Geriau dėk viską, ką turi ant stalo, pažiūrėsim, — kiti du broliai stūmė puodelius į patį staliuko kampą, o Justas, pamatęs, kad vietos nedaugėja, visas vaišes sugriebęs sparčiai nunešiojo į virtuvę.
— Tikrai, Olga, dėk viską, užmesim akį.
Olga skubėdama atsitūpė prie sekcijos apatinio stalčiaus, ištraukė vieną storą aplanką, kitą, numetė ant fotelio, abiem rankom suėmė apsitrynusį albumą ir atsargiai kaip trapų pyragą paguldė ant nukraustyto stalo priešais įkaitusius brolius, tik tada atsiminė, kad nepasiūlė išgerti. Puolė į virtuvę, tuoj pat įkrypavo su apvaliu brendžio buteliu ir taurelėmis:
— Vaje vaje, kas mano per žioplumas. Užmiršau pavaišinti, — bandė atsukti kamštį, bet tas nepasidavė.
Brolis Arvydas ištraukė butelį ir pastatė šalia staliuko kojos.
— Nereikia. Nieko nereikia. Geriau peržiūrėkim popierius.
— Kaip nereikia? Reikia reikia. Už susitikimą. Taip seniai nesimatėm, — ji nepasidavė, susidorojo su buteliu ir gana tvirta rankele pripildė taureles, pirmoji pakėlė, — na, broliai už mus, visus, už susitikimą.
Išgėrusi Olga puolė prie albumo, braukė dulkes nuo mamos, tėtės, diedukų akių ir vis rodė, vis pasakojo, dar kartą pripilstė taureles, o tada sukosėjus ištraukė keturias nuotraukas iš kampučių ir po vieną apdalino brolius:
— O šitą parvežkit Laimutei, čia ji su mama, po pirmos komunijos, su baltom kojinytėmis, su degančia žvakute, — dar pati pavartė, perskaitė įrėžtą datą kitoje pusėje ir įkišo Arvydui į marškinių kišenėlę.
Susiieškojo akinius, pro jų viršų žvairai nužvelgė visus brolius ir atrišo pirmojo segtuvo šniūrelius:
— Va, čia — namų visokie popieriai, o ten, — plekštelėjo per kitą, — žemės.
— Žemės, — subliuvo visi vienu balsu.
Olga sustingo. Ne, jiems taip tik pasirodė. Iš tikrųjų stuburu nusirangė deginanti gyvatė, ir ji laukė, kada šliužas nustos viksėti. Kai skausmo kripė perėjo į kelienus, Olga atsigavus jau žiojosi sakyti, bet ją aplenkė visą laiką tylėjęs Kaziukas.
— Supranti, Olga, geri žmonės pasakė, kad mūsų diedukas turėjo dvidešimt hektarų pievų, kažkur už kelių kaimų, Degimuose. Jas jau kiti išgrobstę. Bandėm per teismą. Nieko gero: šiais laikais teisybės nerasi. Visur tas pats, popieriaus reikia, dokumento, tada tai jokie teismai nenuneigs.
— Na taip. Yra toks popierius. Pirkimo. Diedukas 1938 iš Algio Matijošiaus nusipirkęs dvidešimt aštuonis hektarus pievų ir du hektarus žemės, — Olga neskubėdama ėmė popierių po popieriaus ir rikiavo ant stalo. — Gal dar po taurelę? Juk ne visi už vairo.
— Ne ne. Tai sakai yra pirkimo dokumentas?
— Va, — ji ištiesė pageltusį, per sulenkimus išakijusį lapą.
Pirmas perskaitė Arvydas, paskui atidžiai per rankas perleido kiti du broliai.
— Tfu, kas galėjo žinoti, — piktai mostelėjo Justas, — o mes tiek vargom, liudininkų ieškojom, po teismus tąsėmės.
Kiti du sėdėjo žadą praradę.
Arvydas, pasitrynęs akis ir smakrą, it iš miego nubudęs, stvėrė butelį, įsipylė ir maktelėjo, pasipurtė, nuėjęs į virtuvę, susigrūdo į burną sumuštinuką ir jau pasistvėręs striukę, mojo broliams kilti:
— Viskas gerai. Viskas labai gerai. Imam, Olga, mes tą popierių. Gal ir kitus mums perduok? Kam tau juos laikyti, o mes gal kuriame dar ir naudą įžvelgsim.
— Imkit imkit, — moteris kišo abu segtuvus ir albumą.
— Ne ne. Nuotraukas pasilik sau, kaip tu be nieko? — albumą broliai trinktelėjo ant stalo, net taurelė nukrito ir sudužo.
Olga išlydėjus brolius rinko šukes ir džiūgavo: šukės laimę neša, šukės laimę neša.

Bendradarbėms Olga papasakojo apie brolius. Neiškentė. Ji kartojo ir kartojo: pagaliau pagaliau. Tikrai tikėjo, kad tarp jų, geriant brendį, užsimezgė ryšys, tas įgimtas kraujo ryšys.
Kolegės istoriją išklausė susidomėję, net kelis kartus perklausdamos vienos ar kitos detalės: apie brolių išvaizdą, pasakytus žodžius, nuotraukas, bet pačios nuo bet kokių komentarų susilaikė. Tik atsiduso: iš pradžių išsipusčius Rima, vis ieškanti tinkamo jaunikio, paskui užsirūkė ir galvą kraipydama giliai įkvėpė ir giliai iškvėpė Vida, sergančio vyro moteris, pagaliau net garsiai suūbavo: ojajai ojajai – Daiva, blogai besimokančio vaiko mama.
Olga spragsėjo kaip striukas spirgutis kaitinamoje keptuvėje:
— Va kaip būna, va kaip būna.

Po savaitės vyriškas balsas vėl kvietė Olgą prie telefono. Darbas stabtelėjo, visos pašto skyriaus moterys atidžiai sekė kolegę.
— A, labas, Arvydai. Malonu. Gerai. Kada? Antradienį? Gerai. Tu manęs atvažiuosi? Ne ne, nevark. Aš pati, autobusu. Kam tau laiką gaišti? Aš pati. Būsiu. Tikrai būsiu. Dešimtą, antradienį, pas notarą, prie senos mokyklos. Gerai gerai, sutariam. Iki, Arvydai.

Pas notarą Olga Beinoriūtė atvyko pirmoji: bijojo pavėluoti. Sėdėjo laukiamojo kamputyje ir meldėsi: už visas bendradarbes, kad joms gerai sektųsi ir padėtų Olgai įgyvendinti jos planą, nes vakar, apsilankius onkologiniame, gydytojas nieko gero nepasakė, tiesa, šiek tiek paguodė: trečiadienį iš ryto į ligoninę: dar pašvitins, suleis chemijos, keliems mėnesiams atitolins, na, paskui gal pavyks taip dar porą kartų, o paskui.
— Na, paskui, ieškokit, kas jus rūpestingai paslaugytų.
Olga buvo išgėrus dvi tabletes xanex ir jautėsi gan pakiliai, net sugebėjo paklausti:
— Man, daktare, reikia iki pavasario, iki gegužės. Ar iki tiek nutempsit mane?
— Iki gegužės? Manau, kad taip. Bet, pati suprantat - viskas dievo valioje, - gydytojas atidarė duris kitam pacientui.
Olga sklendė kaip paukštė: viską suspės, viską padarys kaip nori.
Sėdėdama notaro laukiamajame suskaičiavo: trisdešimt hektarų, visiems po penkis. Žino: ir broliai, ir sesuo spaus perleisti žemę, bet ji suplanavus kitaip: pusė hektaro jai.  Dvejiems metams.  Paskui kaip jie nori.
Pirmasis pasirodė Arvydas, akies krašteliu žvilgterėjo į kamputyje tupinčią Olgą, vos vos kinktelėjo ir be ceremonijų įlindo pro kabineto duris.
Brolis Julius pasielgė taip pat – tiesiai į kabinetą, jos net nepastebėjo. Kazys prisėdo šalia, užklausė, kaip sekėsi atvažiuoti, nelaukęs atsakymo, išėjo į lauką parūkyti.
Sesuo Laimutė įšniokštavo pridusus, įraudus, vos laikė ant savęs kokia pusantro šimto kilų. Olga atpažino. Ne iš karto, bet, kai atkišus mažąjį pirščiuką sesuo šnirpštė nosį, pašoko pristriksėjo ir puolė ant kaklo:
— Laimute, labas. Šimtas metų.
Laimutė pliupt į raudą: tikrai visą gyvenimą nesimatė, o tikros seserys.
— Išvažiavai, Olga, nė akių nerodai. Visai užmiršai.
Toji atsitraukė, bandė pagauti Laimutės akis, juokauja šelmė, juokauja. Laimutė jos labiausiai ir vengė, gėdinosi, vaikystėje abi, nors pametinukės, net į mokyklą atskirai vaikščiojo, o jau ten - nė nedrįsk prie Laimutės, draugių apsuptos, prieiti ir užkalbinti.
— Juokauji, Laimute.
Abi susėdo ir laukė. Patylėjo. Atėjo ir Kazys. Ir tas šalia sest.
— Žinai, Olga, tu viena. Visą gyvenimą viena, laiminga, tu net neįsivaizduoji, ką reiškia vyras, vaikai. Išsunkia, iščiulpia visą kraują, nelieka nei laiko, nei noro su kuo nors bendrauti.
— Nu nu. Suprantu. Aš nieko nesakau. Visiems savi gyvenimai. Tik tu, Laimute, pasitikrink cukrų, žinai, tas antsvoris ligas prišaukia.
— Nu nu, gerai tau mokyti. Viena. Galva rami. Nei kas nervus gadina, nei ligos puola.
—Nu, man gerai. Viskas gerai. O tau? Vyras? Vaikai?
— Vaikai lyg ir nieko. Tinginiai, bet nieko. Vyras? Ne vyras, o kuilys, per visas eina. Nuo jo man ir stresas: ėdu ir ėdu, sustot negaliu. Ir pučiuosi. Tuoj sprogsiu: nuo nervų ir nuo ėdimo.
Kabineto durys atsidarė, jauna besišypsanti notarė paprašė užeiti. Olga nertė įnėrė, nejausdama net kaulų traškesio ir gėlimo: laiminga, širdingai su seserimi pasišnekėjus, vieną mirksnį net buvo smigtelėjus mintis – perleisti savo žemę Laimutei, bet lyg protas, lyg gailestis įspėjo, geriau to nedaryti, broliai užsius, o ta Laimutė jau ir taip nusibaigus.

Atsilaikė. Olga – maža, sunykus, kuprota, su pakuliniu peruku, veik be gyvenimo, tik xanexo palaikoma, pasiekė savo. Užsispyrė, ir kąsnis žemės liko jai, ir dar ne bet kokios, o netoli kaimo kapinaičių, visai netoli tėviškės, kur dabar savo dvarą išsistatęs brolis Arvydas.
Net notarė, maloniai besišypsanti broliams, įtikinėjo, girdi, kam jums invalidei žemė, piktžolėmis apleisit, geriau sutarkite dėl kokios nors kompensacijos, jei nenorite giminiškai perleisti.
Olga giliai įkvėpė, palaikė tą gūsį oro kaip stiprybės eleksyrą viduje, iškvėpė ir vienu ypu, ištiesus ranką į priekį, pabėrė:
— Pusė hektaro dvejiems metams – mano. Paskui, pasiuskit, darykit, ką tik norit, nors ir patys užsikaskit.
Broliai žioptelėjo ir nutilo: na, tokio aštrumo iš susikuprinusios nušiurusios sesers tai tikrai nesitikėjo. Net Laimutė nustojo šnarpštus, tik prakaitą braukė atgalia ranka atkišus mažylį ir žiūrėjo pagrečiui į brolius.
Pirmas atsipeikėjo, aišku, Arvydas:
— Pusę hektaro dvejiems metams? O paskui? Kas paskui?
— Nieko, - Olga truktelėjo kuprele, - nieko. Notare, greičiau tvarkykit, pasirašau ir einu. Neturiu laiko. Turiu susiruošti. Rytoj į ligoninę.
Arvydas kasėsi smakrą. Notarė žiūrėjo į jį. Laukė.
— Sakai, Olga, dvejiems metams? Ar tu supranti, kad man tą gabalą reikės su traktoriais aplenkti, kad jis mano žemėj?
Olga tylėjo. Bandė Laimutė:
— Kam tau, Olga, ta žemė? Juk viena: nei vaikų, nei vyro, kam tau ji? Mieste gyveni. Jei nori, bulvių aš tau užauginsiu. Pasirašyk Arvydui ir visiems rami galva.
Olga tylėjo. Pasikrapštė rankinėje, išgėrė dar vieną xanex.
Arvydas prisėdo šalia:
— O jeigu metams? Vieneriems? Dvidešimt arų? Atrėžčiau tau kelias vagas prie pat kapinaičių. Pusė hektaro – labai didelis gabalas, ar bent įsivaizduoji, koks?
— Gerai, tegul bus taip: dvidešimt arų vieneriems metams. Eisiu į lauką, kveptelsiu oro. Pašaukit, kai reikės pasirašyti.
Olga atsirėmė į mūrinio pastato sieną, rugsėjo vėjas jau kai kur pustė gelsvus lapus, blaškė juos netoli kojų. Priešais nusileido trys balandžiai, įžūliai priartėjo prie pat ir pradėjo kapoti jos nunešiotus batus. Balandžiai vos krypavo: nutukę lyg mėsinės vištos. Nuo jų Olga pasitraukė per žingsnį, bet tie atiturseno paskui ir vėl knebeno apsilupusią bato nosį. Olga spyrė, pataikė paukščiui į galvą, tas agresyviai šoko gintis, atsimušė išskėstais sparnais į skaudantį kelieną. Moterį supykino:  susilenkė ir trūkčiojo, ranka gindamasi nuo balandžio.
— Olga, jau. Ateik, - šaukė Kaziukas.
Nuspyrusi penimius paukščius ir apsivaliusi karčias seiles, moteris pasirašė žemės popierių, prieš tai atidžiai perskaičius.

Ligoninėj prarado norą gyventi. Taip nusikankino nuo spindulių ir chemijų, kad svajojo tik apie mirtį. Kai atsigaudavo nuo blogumo, melsdavosi, kai dar labiau atsigaudavo – prislinkdavo prie lango ir žiūrėdavo, kaip vėjas drasko medžių lapus. Olga apsiverkė supratus, kad jai tik tų medžių, lapų ir vėjo kitame gyvenime ir pritruks. Ko daugiau? Bedradarbių? Jos tik stengiasi padėti, o irgi lengviau atsidus, kai Olga iškris, negrauš it šapas akių. Bet pačioj gydymo pabaigoj, prieš išeinant iš ligoninės, staiga prajuko, dievulėliau, taigi, ji negyveno blogai: visada turėjo darbą, pavalgyti, apsirengti, televizorių, knygų. Gal paveikė moteriškės, gulinčios toje pačioje palatoje, verkšlenimai apie paliktus likimo valiai mažus vaikus ir gyvulius, pijoką vyrą, viską per gerklę perleisiantį, o vaikus, ko gero, užspardysiantį. Olga pliaukštelėjo delniuku sau per krūtinę, girdi, kvaile, visiems ne pyragai, visi vieniši ir paženklinti, džiaukis iki galo, daryk, ką suplanavai.
Pastiprėjo. Pradėjo paeiti, iš pradžių per kambarį, po savaitės iki parduotuvės, iki bažnyčios. Skausmas graužė, bet ne itin piktai. Vėl pradėjo gyventi.
Išsiėmė iš banko visas santaupas: keturis tūkstančius litų, nusprendė, kad jos kuklaus kūno laidotuvėms užteks ir valstybės išmokų, pasikvietė į talką bendradarbes, su vaikais, vyrais ir spalio viduryje, besidraikant bobų vasaros tinklams, nuvažiavo į savo gimtajį kaimą. Pirmiausia stabtelėjo pas Gudžinską, kiek ji pamena, traktoristą, puolė vos ne ant kelių, prašydama tučtuojau suarti jai dvidešimt arų šalia kapinaičių. Žmogus šiek tiek išgėręs, gan senas, nepratęs prie tokių jausmingumų, iš karto pažadėjo, sėdo į traktorių ir nuburzgė pirma jų mašinos.
Vyrai iškrovė maišus, moterys ir vaikai susispietę stebėjo varnų pulkus, sukančius virš šokoladinių vagų. Olga, pasirėmusi dviem lazdelėm, labiau negu bet kada atkišus kuprikę, ištempus kaklą, uodė žemę.
— Kvepia, tai kvepia.
Vėjas niekada nebuvo toks švelnus ir jaudinantis. Olga vis gaudė jį saujomis, pylėsi ant veido, į užantį, į kišenes, visur, kur tik įmanoma. Kai pavargo, tik kvėpė: nosimi ir burna, kramtė, skanavo rudenišką vėją ir šilumą.
Traktoristui nubildėjus atgal į kaimą, pulkas talkininkų šokinėjo vagomis, į sterbles prisipylę svogūnėlių, kaišiojo juos į dar garuojančią šviežią žemę.
Išstrikinėję visą lauką, įraudę ir suplukę, visi, susirinkę į krūvą, užkando, išgėrė iš termosų kavos, pajuokavo, aptarė orą. Paskui bendradarbių vyrai pasodino Olgą ant kėdutės, padarytos iš plaštakų, ir užnešė į kapines, pažvelgti į arimą iš tos perspektyvos.
Olga atsistojo, įsikibo į pasvirusį senovinį kryžių, nusitraukė peruką, leido vėjui voratinkliu apvynioti plikę, ištiesė ranką lyg sakytų prakalbą, prisimerkė:
- Taip ir matau pavasarį visą lauką raudoną. Taip ir matau visus mirusius pasikėlusius, alkūnėmis atsirėmusius ir žiūrinčius į raudonų tulpių lauką. Jau dabar matau.