Pančiai. Mangas

Drėgnas vėjo gūsis lyžtelėjo veidą, durys lyg nasrai sukaukšėjo už nugaros ir, tarytum tas vienas garsas būtų pagimdęs ištisą aido virtinę, netoliese esančios bažnyčios bokšte ėmė dusliai trankytis vidurdienio varpai. Ilgai besitęsiantis gausmas stūmė pirmyn, kojos nevaržomai pasidavė ėjimui. Spalvingi mūrai su baltų apvadų įrėmintais langais ir raštuotomis durimis melancholiškai judėjo pro šalį. Pagrindine gatve tarytum pasyvios ledo lytys plaukė pėstieji, o šią nesibaigiančią upę margai rėmino reklamų paklodės ant fasadų ir prekėmis nukabinėtos vitrinos.
    Prasinešęs atkarpėlę kartu su srove, jis nebeiškentė ir vėl pasitraukė į nuošalesnes gatveles. Čia buvo tylu ir pilka. Iš dangaus į miestą pamažėle sunkėsi rūkas, nutrindamas katedros bokšto smaigalį, apiblausdamas Plaza viešbučio stogą, pasigrobdamas regos tiesių finalinius taškus.
    Stabtelėjęs Tilto gatvės prieigose jis kišenėje instinktyviai sugrabaliojo telefoną.
    – Dar negrįšiu, – ištarė vos pasisveikinęs.
    – Žinoma, juk dar anksti, tik priešpiečių metas, – pabėrė pašnekovė, lyg ir stebėdamasi, lyg ir priekaištaudama vyrui dėl bereikalingo skambučio.
    – Taip, tas tiesa.
    Staiga jis susivokė, kokias nesąmones išdarinėja. Juk tikrai posėdis teisme baigėsi pernelyg anksti, dar ne laikas namo, nederėtų ir šitaip šlaistytis po miestą. Protingiausia būtų skubėti į biurą ir užsiimti darbais arba keliauti į universitetą. Bet kojos nešė pirmyn.
    – O kas yra, ar liūdi?
    – Oi ne. O tu? Kas naujo?
    – Kas čia gali būti naujo... – prunkštelėjo žmona.
    – Taip, tas tiesa.
    – Beje, Matijas išmoko sakyti: Tojus. Visą rytą aiškinu, kad ne Tojus, o tėtis. Bet jam tik Tojus ir Tojus! Kaip apsėdimas.
    – Taip, tikrai, – pritarė jis be ypatingo susidomėjimo.
    Paslėpęs telefoną kišenėje toliau patraukė gatvele. Išsiklaipusios grindinio plytelės paklusniai klaksėjo nuo padų prisilietimo. Iš po jų, tai šen, tai ten, ištrykšdavo susikaupusio lietaus vandens fontanėliai. Jis lėtai dėliojo žingsnius, tarytum kažką įnirtingai svarstytų, nors iš tiesų galvoje minčių nebuvo, tik miesto kadrai lėtai keitė vienas kitą priešaky. Bandė priversti save susikaupti, buvo per baisu pasiduoti instinktų srautui, virsti tik pasyviai judančiu kūnu. Kaip Raminos.
    Po velniais, reikėtų gi ją aplankyti. Seniai jau niekas neskambino, gal yra kokių naujienų, o kad ir ne – vis vien pats laikas. Tiesa, naujienų jau buvo liovęsis laukti. Kai tiek laiko prabėga, imi prarasti viltį. Nuėjęs į ligoninę kaskart tik nebyliai prisėsdavo ir stebeilydavo į ją – kaip neišvengiamybę, kaip amžinai nebesikeisiantį, sunkiai suvokiamą likimo kūrinį. Kartais pats kalbėdavo, kažką pasakodavo jai, bet išėjęs kiekvieną kartą sau tyliai šyptelėdavo, jog žodžiai turbūt rūpi tik slaugytojoms – juk ne kartą pastebėjo, kad šios pakaitom stypso už kampo – tarytum jis būtų koks baisus nusikaltėlis, ateinantis pagrobti jų pacientės arba įbrukti jai į galvą pavojingų minčių.
    Taip, kartais išties kildavo noras atverti nelaimingosios makaulę ir žvilgtelėti į vidų: ar tikrai ten nieko nebeliko, tik jo paties vardas, kurį ji vis kartoja ir kartoja, šitokiu būdu jį supančiodama, įkalindama. O kur dingo visa kita? Kur studentės išmintis, kur talentas, kur išsibarstė tai, ką jis pats į tą galvą sudėjo per paskaitas? Ne, dabar ji visiškai tuščia, kaip sausai išlaižyta puodynė. Liko tik vardas. Jo paties vardas. O daugiau – nieko.
    Plytelės tebeklaksėjo po padais, kartais atrodydavo, kad net žemė ima svyruoti. Migla negailestingai tirpino savyje ilgos gatvės pabaigą. Grįžtelėjęs į šalį jis nužvelgė daržovių prikrautus stovus, krūptelėjo nuo netikėtai ryškių spalvų, kurios lyg aštrus ginklas raižė rūko nublukintus vaizdus.
    Prisiartinęs palietė pirštais gelsvą vaisių, suspaudė saujoje, kyštelėjo prie nosies ir įtraukė kvapą. Šnerves palietė saldus aromatas – nepažįstamas, bet patrauklus, viliojanis. Vaikystėje tokį bemat būtų susikišęs į burną, nepaisant mokymų, kad visa, kas nepažįstama, yra pavojinga.
    Įėjęs į parduotuvikę ištiesė vaisių kasininkei, tada perbraukė banko kortele ir prisimerkęs nuo šaižaus pypsėjimo suspaudinėjo mygtukus.
    – Kas čia? – užklausė kilstelėjęs kvepiantį pirkinį ant delno. – Ach taip, mangas, tas tiesa, – palingavo vos išgirdęs atsakymą.
    Paslėpęs vaisių lietpalčio kišenėje, vėl išėjo į gatvę ir nuskubėjo pirmyn, visą kelią spausdamas jį saujoje, tik įėjęs į ligoninę paleido ir kyštelėjo ranką į užantį, siekdamas dokumento.
    – Nereikia, Trojau, – numojo budinčioji, išraiškingai tardama vardą, tarsi bandytų įrodyti, kad atėjusįjį gerai pažįsta. – Bet dabar ne lankymo valandos, – palingavo lyg aktorė.
    – Tikrai, tas tiesa, – stabtelėjo jis.
    – Nieko, Trojau, eikite, – moteriškė dar kartą su akivaizdžiom pastangom išartikuliavo jo vardą ir teatrališkai linktelėjusi perbraukė strazdanotais pirštais per savo nušiurusius plaukus. – Koks skirtumas, – kvyktelėjo, bandydama koketiškai nusišypsoti. Virš lūpų jai susimetė dvi gilios raukšlės.
    Moters veidą į gabalus plėšė visiškos priešingybės: amžiaus šlakai ir balinti plaukai, raukšlės ir rausvais lūpdažiais nuteptos lūpos, ir dar tas koketavimas – ką tai reiškia, nejau ir jis pats jau toks senas? Taip, plaukai per paskutinius metus pražilo, bet to tikrai nepakanka, kad leistųsi būti šitaip akiplėšiškai nužiūrinėjamas apipelijusių ligoninės registratūros darbuotojų.
    Suirzusiu balsu padėkojęs už malonę, jis nužingsniavo koridoriumi, akimirką stabtelėjo prie palatos durų, pagautas abejonės žengtelėjo atbulom, vėl pasidavė į priekį, dar kartą muistydamasis sustojo.
    – Čia, čia. Ateikit, jūsų studentė čia, – nugirdo priekyje.
    Prisiartinęs akies kampučiu dirstelėjo į bendrojo kambario tarpdury stypsančią slaugytoją.
    – Viskas gerai? – suburbėjo iš įpročio.
    – Tai jau taip, – išdainavo jam rudaplaukė maloningu balsu. – Viskas kaip anksčiau.
    – Ar nekalba?
    – Ne, nieko.
    – Visai nieko? – krūptelėjo. – Net vardo?
    Nesuprantamas jausmas nuvinguriavo per nugarą. Staiga suvokė, kad tai, kas jį pančiojo ir  grasino visam laikui įkalinti kito nelaimėje, ėmė tapti įpročiu. Nors užklausęs apie ją vis dar tikėdavosi stebuklo – atsakymo, kuris išvaduotų, panaikintų priežastį čia toliau lankytis, visgi, mintis, kad tai tęsis amžinai, kad Ramina jo vardo niekada nebenutrins nuo savo lūpų, jau atrodė tokia pat įprasta kaip ir kitos, kasdien žmogų aplankančios. O dabar, užuodęs kitą galimybę, pasijuto keistai.
    – Ne, vardo nepamiršo.
    Žodžiai nukirto abejones. Atsakymas nuskambėjo tarytum nuosprendis – apkaltinamasis ar išeisinamasis – to šią akimirką nesugebėjo įvertinti. Pamena, nuo pat tos dienos, kai Ramina pateko į ligoninę, vis svajodavo, kad šią nelaimę būtų galima užbaigti taip pat paprastai, kaip teisme nutraukiant bylą: pasirašai, užantspauduoji ir padedi dokumentus į archyvą. Dirbdamas advokatu įsitikino, jog tai, kas vyksta teismo salėje, dažnai gali būti visai tiesmukiškai sugretinta su gyvenimu už jos sienų, o dabar suprato, kad atvirkštinis palyginimas neįmanomas – pats gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis organizmas, netelpantis į žmogaus sukonstruotus rėmus.
    Akys sutiko ją sėdinčią greta lango. Juodi plaukai gaubė skruostus, bangavo per pečius, dengė nugarą. Jau ne kartą, pamačius šią juodą plaukų kupetą, jam buvo kilusi mintis, kad būtent taip vaikystėje įsivaizduodavo laumes. Ne tik plaukai, visa figūra, oda, spalvos, formos – lyg jau kažkur matyta, gal pasakoje, paveiksle, gal filme. Tik žvilgsnis nebuvo laumiškas. Didžiulės rudos akys priminė lėlę, kuri visada išlieka vienodai rami, nepaisant to, ar mažasis savininkas ją rūpestingai supa ir globoja, ar jai tenka išrengtai ir visų pamirštai šalti vaikų kambario kertėje. Ne sykį bandė prisiminti, kaip tos akys atrodė anksčiau, kai mergina sėdėdavo paskaitose arba jo darbo kabinete, bet neįstengė – atrodo, niekada nežiūrėjo į ją, juolab į akis. Tada ir į plaukų magiją neatkreipė dėmesio, kiek sugeba prisiminti, šie visada būdavo tvarkingai surišti. Taip, kurį laiką įtarė, kad ir šios studentės pasiekimai tėra kruopštumo bei užsidegimo vaisius. Per universiteto auditorijose praleistą dešimtmetį jau daug tokių pirmakursių buvo matęs. Teisės fakultete ne vienas mokslus pradeda su euforija ir stulbinančia energija, bet dažniausiai pakanka kelių semestrų, kad tas užsidegimas nubluktų – ir tada jau nesunkiai gali atsijoti paprastus stropuolius nuo tikrų talentų. Pažvelgęs į šią studentę irgi be dvejonių patalpino ją į eilinių zubrylų lentynėlę. Ramina buvo darbšti, pareiginga, kantri – iš patirties jis žino, kad visa tai nyksta proporcingai išlaikytų egzaminų skaičiui; tačiau šį sykį taip nenutiko. Viskas turbūt nuo pat pradžių buvo įrašyta į tas lėliškas akis, tik jis nė karto į jas nepažvelgė.
    Prisiartinęs sustingo priešais ją ir valandėlę luktelėjo, bet laumės figūra nesukrutėjo, todėl jis patraukė už atlošo šalia stovinčią kėdę ir klestelėjo ant jos.
    – Labas.
    – Labas, – atitarė be emocijų.
    Kaskart atėjęs svarstydavo kaip iššifruoti šį reginį: ar ji atpažįsta, ar džiaugiasi, o gal atstumia – niekas nebuvo aišku.
    Loštelėjęs jis tvirtai įrėmė nugarą į minkštą atkaltę. Atsiduso ir sustingo, svarstydamas, nuo ko pradėti. Staiga užčiuopė savo išsipūtusią kišenę. Ištraukęs vaisių įrideno jį į suglaustas merginos rankas. Ši priėmė ir rūpestingai suspaudė dovaną tarp delnų, o tada vėl sustingo. Nė vienas vis dar nekalbėjo.
    – Gal valgysi? – mostelėjo jis į mangą, pajutęs, kad nemaloni tyla užsitęsia per ilgai.
    Tarytum būtų išgirdusi skubų kvietimą, šalia tuojau pat išdygo slaugyja.
    – Tokius reikia nulupti, – pamokė.
    – Tikrai. Gal peilį...
    – Taip, – atsakė atėjusioji ir ištiesusi ranką mostelėjo į kitą patalpos galą.
    Advokatas nustebęs pasisuko – praktikantė, jo biure paslaugiai nešiojanti laiškus, dokumentus, kopijas ir rūpestingai nurankiojanti nuo darbo stalų ištuštintus kavos puodelius, visai kaip šita dažniausiai būna apsivilkusi balta palaidine ir susisedusi į uodegą savo šokoladinius plaukus. Ir vis dėlto, čia buvo ne biuras, ši slaugytoja nesiruošė jam patarnauti. Jis pakilo ir prisiartinęs prie stalelio nužvelgė virtuvinius įrankius.
    – Bet... bet čia... Kur ...? – sumikčiojo pasimetęs.
    Atitrepsėjusi rudaplaukė pačiupo nuo stalo nedidelį valgomąjį peilį ir atkišo jį lankytojui.
    – Bet... juk tam... tam mangui reikia tokio... tikro.
    – Tikro peilio? – griežtai kilstelėjo antakius slaugytoja. – Negalime gi laikyti pavojingų daiktų nestabilios psichikos asmenų akivaizdoje, – išpoškino savo pamokslą.
    Trojus instinktyviai atsigrįžo ir nužvelgė prie lango sėdinčią figūrą. Staiga pasijuto įsižeidęs, tarytum kažkas būtų užkliudęs jo paties savigarbos stygą – juk tai jo studentė, kuri kasdien kartoja jo vardą.
    – Taip, tas tiesa, – pritarė atsitokėjęs.
    Paėmė peilį ir nunešęs įbruko jį merginai į saują, bet šiai net nespėjus pajudėti greta vėl lyg griežto valdovo statula išdygo slaugytoja.
    – Papjaustykite gi pats, – pamokė atkišdama baltą lėkšelę. – Ar gali ligonis ...? – sakinio ji nebeužbaigė, tarytum būtų tikra, kad ištartų žodžių net ir tokiam nesusipratėliui turėtų pakakti.
    Mažumėlę pasimuistęs jis ištraukė peilį iš studentės rankų, pačiupo mangą ir ėmė darbuotis. Teko nemažai pavargti, nes pjaustyti bukais ašmenimis nebuvo lengva. Nulupęs žievę dėliojo sultingus gabalus ant lėkštės ir vis dirsčiojo į merginą, žvilgsniu kviesdamas ragauti; tačiau Ramina tebesėdėjo nejudėdama.
    Išgulėjusios neliestos vaisiaus skiltys po pusvalandžio apdžiūvo, dabar ant paviršiaus jau aiškiai galėjai įžvelgti šiurkštų mango plaušą. Stebeilydamas jis įsivaizdavo, kaip bekramtant tie gelsvi plaukeliai įstrigtų tarpudantėse, o tada tektų liežuviu bandyti juos iškrapštyti, nes laikyti dantų krapštukus čia, nestabilios psichikos pacientų akivaizdoje, juk būtų per daug pavojinga. Ne, valgyti čia jis pats bet kokiu atveju tikrai nesusigundytų – maistas turbūt užstrigtų burnoje, net sunku patikėti, kad sveikas žmogus čia atėjęs drįstų sotintis. Bespoksant į džiūstantį vaisių vis stipriau gniaužė gerklę ir jis vis labiau troško, kad šiandien visai nebūtų čia atėjęs, ar bent jau be šio vaisiaus.
    Netikėtai šalia vėl išdygo baltai apsivilkusi povyza. Šlakuoti pirštai lyg žnyplės suspaudė vieną iš didžiausių vaisiaus skilčių.
    – Mmm, – sučepsėjo lūpos.
    Trojus kilstelėjo akis į raukšlėtąją koketę.
    – Mangas – skaniausias vaisius, tik šiuo metu gi jie beprotiškai brangūs, – dėstė moteriškė teatrališkai. – Jūs be galo geras savo studentei, Trojau. Ir visada taip malonu, kai ją aplankote. Ramina, – staiga ji grįžtelėjo į merginą, – valgyk gi, vaikeliuk, toks gardumas, – ištiesusi ranką ji pačiupo dar vieną gabalėlį ir neslėpdama pasimėgavimo susikišo į burną. – Valgyk, Ramina, valgyk.
    Pagaliau mergina ištiesė ranką ir gležnais pirštais pakėlusi nedidelę skiltelę įsikišo ją į burną. Sukramčiusi paėmė dar vieną, tada trečią, ketvirtą. Ištuštinusi lėkštę atsuko svečiui veidą, atbula plaštaka nubraukė saldžiom sultim aptekėjusias lūpas ir palaimingai nusišypsojo. Dantys baltai žibėjo, tik vienoje tarpudantėje geltonavo įstrigęs mažytis mango plaušo siūlelis.
    – Ačiū.
    Įbedęs žvilgsnį į studentės veidą, Trojus sustingo. Nugarą sutraukė, surakino lyg replėm. Tai buvo ta padėka, dėl kurios sutiktum nemiegoti savaitėmis ir nevalgyti mėnesiais, perkopti aukščiausius kalnus, perbristi gilų vandenį, atsisakyti to, kas labiausiai branginta; tai padėka, kuri ištariama tik vieną kartą, nes kartojant taptų per daug, nuo to tik persisotintum kaip nuo per didelio torto gabalo.
    Bangai nusiritus jis pakilo ir susiruošė eiti – kol dar viskas nesugadinta, kol dar įmanoma užčiuopti ir išsinešti palaimą.
    – Greitai ateisiu vėl. Tikrai greitai. Gal rytoj.
    Staiga susigriebė ir, tarytum būtų išsinėręs iš kūno, su išgąsčiu nužvelgė save iš šalies, įsiklausė į ką tik ištartus žodžius. Paguoda buvo tik tai, kad laiku nutilo, nespėjo daugiau niekų priklabėti. Apsidairęs akimis surado šiukšlių dėžę, sumetė mango lupenas, iki šiol išlaikytas saujoje, ir patrynė delnus vieną į kitą, bet tai nepadėjo – sultys storu sluoksniu buvo aplipusios odą.
    Lydimas koketuojančios spigiabalsės iškėblino iš kambario ir patraukė koridoriumi.
    – Kaip malonu, kad apsilankote, Trojau, – sukvaksėjo palydovė. – Raminai to reikia. Vargšas vaikas, tikrai neturėtų čia būti. Juk visiškai sveika.
    Bet gi ji psichiškai nestabili pacientė, kuriai net peilio į rankas duoti negalima, – norėjosi paprieštarauti, tačiau susilaikė.
    – Tik atmintį kažkas atėmė, – užbaigė moteris.
    Ištiesęs ranką atsisveikinimui Trojus pajuto, kaip lipni delno oda prisikluoja prie moters pirštų, tarytum pašnekovė nesutiktų jo paleisti. Nužvelgė priešais save stovinčią pavyzą, jos teatrališkai besišypsantį veidą, geltonų mango šeriukų prilindusias tarpudantes ir vėl pajuto, kaip gerkle kyla šleikštulys. Atplėšęs ranką nusisuko ir kuo skubiau išlėkė iš ligoninės, bandydamas gelbėti tai, kas dar liko iš palaimos, kurią patyrė po Raminos padėkos.

    Autobusu grįžo iki centro ir ketino nedelsdamas leistis į metro, bet kojos dar kartą pasuko Tilto gatvele. Stabtelėjęs prie parduotuvikės, kur buvo prieš porą valandų, pačiupo naują mangą, prie kasos susimokėjo, o tada jau, su kišenėje paslėptu vaisiumi patraukė namo.
    Parėjęs rado savo trimetį Matiją sėdintį prie valgomojo stalo su šakute ir peiliu. Prisėdęs šalia atkišo sūnui kvepiantį vaisių. Šis nužvelgė pirkinį, bet nepaėmė, tik pakėlęs akytes pasisveikino:
    – Labas, Tojau!
    – Čia tėtis, sūnau, – sudraudė mama.
    Nusimetęs lietpaltį, tėvas ištraukė iš berniuko rankų peilį ir susiruošė lupti vaisių.
    – Tai gal vaikui duosi? – papriekaištavo žmona.
    – Ką?
    – Vaikas jau didelis, pats moka luptis. Ar jis tau koks gyvūnėlis? – vis labiau irzo moteris.
    Tėvas paklusniai atkišo sūnui įrankį, į kitą rankytę įduodamas sultingą vaisių.
    – Štai, pabandyk.
    Berniukas negrabiai pabrūžino storą odą, bet ta nepasidavė bukiems ašmenims, vaisius slydo iš silpnų rankyčių.
    – Bet tai ir sugalvojai! – vėl užvirė žmona. – Koks asilas gali pjaustyti mangus su valgomuoju peiliu?
    Priėjusi ji įdavė sūnui į rankytes virtuvinį peilį, nediduką, bet aštrų. Berniukas pabadė vaisių smaigaliu. Iš pradurtų plyšelių pasruvo sultys, tačiau perpjauti vis dėlto nepavyko.
    – Tu man padarysi, Tojau, – pareiškė atsisukdamas į sėdintįjį greta.
    – Kiek aš tau galiu sakyti – čia tėtis, – sukomandavo mama. – Tė-tis! Ne Trojus.
    – Tojus!
    – Tė-tis!
    – Ne, Tojus!
    – Pabaik, Marija, – paprašė tėvas pusbalsiu.
    – Ką?! – sukrykštė moteris.
    Jis atsisuko. Žvilgantys žmonos plaukai švelniai gulė prie odos ir dengė pusę jos veido. Kilstelėjusi ranką ji pirštu nustūmė gelsvą sruogą ir užkišo už ausies, apnuogindama nervingų raukšlyčių išvagotą kaktą. Lūpos virpčiojo, akys pilkavo nuo nevilties.
    – Ar čia jau... Ar čia kokia... kokia tragedija, Marija? – pabandė.
    – Kad vaikas tėvą vardu vadintų? – apstulbo žmona. – Ar tau tai normalu? Gal patinka, kad visi tavo vardą kartoja – net ligoniai ir bepročiai?
    Žodžiai dūrė tiesiai į paširdį. Norėjosi susigriebti, bet į rankas buvo perėmęs iš berniuko peilį ir vaisių. Oda vėl pasidengė lipniu sluoksniu, iš skylučių sužalotoje mango odoje sunkėsi sultys, tekėjo pirštais, delnu, per riešą ir toliau po marškiniais, vos ne iki alkūnės. Bandydamas grąžinti sūnui peilį, pajuto, kad tas prisiklijuoja prie pirštų, bet pagaliau pavyko atplėšti ir įteikti įrankį berniukui.
    – Prašau, sūnau, – ištarė ir pakilo.
    Stabtelėjęs priešais žmoną pasimėgavo pagaliau aprimusiu jos jaunu veidu.
    Išeidamas iš virtuvės jau žinojo, kas bus, užuodė kraujo kvapą, juto skausmą. Nors ir ne savo. Kažkodėl vienus sekioja nelaimės, o kiti dėl svetimų nelaimių nešiojasi kaltę. Bet lenktyniauti su likimu juk beprasmiška, likimas visada eina pirmas.