Sielos rėmai

Šis kūrinys užėmė II-ąją konkurse.

Senis klykė pusę dienos. Pagaliau nutilo. Girdėjosi tik švilpčiojantis šnopavimas ir kartkartėmis tarsi avies beee beee.
Melda lengviau atsiduso: su senu kaip su mažu, kuo daugiau stengiesi, tuo daugiau šokdina. Prisliūkino prie atvertų durų ir dirstelėjo į pavakarės melsvume tysantį kūną: patalai nusviesti ant grindų, sauskelnės – ant stalo įdrėbtos į pietų likučius, o liesi pirštai gal pusę metų nekarpytais nagais krutėjo tarpkojyje. Akys – stiklinės, nejudančios, dyrojo į vieną tašką – paveikslą lovūgalyje.
Blykstelėjo šviesą. Geltonis užliejo kambarį. Niekas nepasikeitė: žmogus lovoje nesureagavo, toliau darbavosi rankomis ir stingiu žvilgsniu vaikščiojo spalvingoje alyvuogių giraitėje.
Melda užsispaudė nosį: visas kambarys nutaškytas išmatomis, atrodo, kad jis tą jovalą specialiai suko ratais ir viską dergė.
— Pamišęs senis, — čiupo išdrėbtas lėkštėje sauskelnes ir pradėjo vanoti vaškinę galvą, kelias sekundes laikė prispaudus, tarsi dusindama, bet pati pradėjo žiaukčioti ir spruko į vonią.
— Pamišęs senis.
Užsukus vandenį išgirdo švokščiantį che che che.

Kai Melda baigė tvarkyti kambarį ir senį, kirvarpų aptrupintas laikrodis prikimusiu balsu kuktelėjo devynis kartus.
— Vakarienės negausi, — spjovė ant melsvos patalynės ir nuolankiai nudribusių rankų, — vakarienės nebus, supratai?
Gulinčio žmogaus sustingę akys apsitraukė rasa, tarsi langas lietumi.
— Nepastipsi, — mergina pasilenkus virš lovos godžiai kramtė bandelę, užsigerdama pienu čepsėjo, laižėsi lūpas, net dejavo, — oi, kaip skanu, oi kaip skanu.
Ligonio šlapo jau ne tik akys, lašai ritosi įkritusiais sidabriškai žalsvais skruostais.

Melda užtrenkė duris, apsirengė megztinį ir išlindo į lauką. Lėkė nusipirkti cigarečių.
Grįždama vis dar burbėjo tą patį: prakeiktas senis, prakeiktas senis, siutas nesiliovė smaugęs, juo labiau, kad parduotuvėje pro ją eidami visi gniaužėsi nosis: senatvės dvokas — ne kūdikio, joks muilas nenuplauna. Tvinksėjo smilkiniai, rezgėsi planas, kaip dar labiau senį nubausti.
Įslimpino į kambarį, dirstelėjo puse akies – nemiega, spoglina į paveikslą, geltonos žalios mėlynos spalvos gerai matosi iš gatvės krintančioje šviesoje. Melda sustingo: alyvmedžių giraitė tarsi švietė, gyveno, šaukė, gal ir nemeluoja senis, kad paveikslas geresnis už Van Gogo, nutapytas panašiai: brūkštelėjimais, intensyviomis spalvomis, kai mergina aną dieną sulygino iš bibliotekos parsineštą tojo reprodukciją ir šitą, kabantį kojūgalyje, net neabejojo – pamišęs senis teisus, šitas geresnis už Van Gogą.
Ji pasilypėjo ant lovos, nukabino paveikslą, apžiūrėjo prisimerkus iš arti, atitraukė per rankų ilgį, prunkštelėjo:
— Nieko gero, už ką tie milijonai? — paspjaudė smilių, pabrūžino geltoną plotelį, sidabrinį alyvmedžio žalumą, — dažai geri, neteplioja. Et, visais laikais atsiranda durnių.
Senis subraškėjo lovoje, suūkė. Pratisai it vilkas naktyje.
Melda pamosavo „Alyvmedžių giraite“ prieš stingų žvilgsnį ir vaipydamasi iškošė:
— Dvėsk. Arba priplosiu, — bumptelėjo rėmo kampu į nosį, trykštelėjo dvokus tamsios ochros skystis, — be kraujo, o vis tiek nestimpi. Uchch.

Abu ilgai nemiegojo: senis pratisai ūkė ir cypė it prispausta pelė, Melda pasikabino paveikslą savo kojūgalyje, apsidraikė senomis nugeltusiomis nuotraukomis, kėdojo jas, skaitinėjo įrašus.
— Gal senis ir nemeluoja. Ne, — prisikišo didinimąjį stiklą prie vienos, prie kitos, - va, lygiomis eilėmis besidriekiantys alyvmedžiai ir tikrai jo tėvas, panašumas akivaizdus, jei būtų spalvos, medžiai turbūt nesiskirtų nuo tų, paveiksle.
Apvertė tuščią pusę: Saint – Remy, 1919 liepos 29.
Melda šoktelėjo: dievulėliau, gi senis vis vapa, kad mirs liepos 29, Vincento dieną. Sulankstė pirštus – ne tiek daug ir liko. Keturios dienos. Vėl stryktelėjo. Šį sykį iš džiaugsmo:
— Kelias dienas tikrai ištempsiu, net jei į rieškučias dergtų.
Pervertė dar kelias nuotraukas, vis lygindama su paveikslo vaizdu.
— Na, po viskam, parduosiu paveikslą, pirmiausia – į Arlį. Pažiūrėsiu, ar tikrai ten taip gražu, ar tikrai ten auga alyvmedžiai, mėlsta levandos, sukiojasi saulėgrąžų galvos, o virš jų vėjai groja dailininkų sielomis.

Kai senį susitiko, prieš trejus metus, Meldai jis neatrodė pamišęs, atvirkščiai — blykčiojantis sąmojumi, keisčiausiomis istorijomis, klausėsi jo kaip išminčiaus, laiminga kinksėjo galva, tikėjo kiekvienu žodžiu, tikėjo, kad jo tėvas, gyvenęs Amerikoje, po karo, po Lietuvos paskelbimo grįždamas namo, į Kauną, su motina stabtelėjo trumpam Arlyje, „ Stoties“ kavinėje atsitrenkė į Van Gogo dvasią, ta persikūnijo į jį, įspraudė į delną Vincento teptuką, spalvas, nusitempė į Saint – Remy ir net keturis mėnesius nuo kovo 30 iki liepos 29, pučiant mistraliui ir spiginant saulei, piešė ir piešė, svaiginosi erdve, nevalgė, negėrė, nekalbėjo, tik piešė, nedaug trūko, kad būtų abi ausis nusipjovęs, bet... senis užbaigdavo:
— Motina pagimdė mane ir apribojo tėvo talentą.
Tuo istoriją apie praeitį nukirsdavo, atsidusdavo ir mosteldavo į „Alyvmedžių giraitę“, girdi, tėvo palikimas, nutapytas 1919, jo gimimo metais, tobulesnis už paties Vincento, ir che che che:
— Ar įsivaizduoji, kas bus, kai mane ištiks mirtis ir nemirtingumas? Ar žinai kiek milijonų gausi, kai jį parduosi?
— Už ką?
— Na, už tris sielas: Vincento, tėvo ir mano.
Kas buvo senis, kas buvo jo tėvas, liko paslaptyje. Mistiškas atsakymas: visi mes dailininkai ir nedailininkai — merginai nei aiškus, nei perregimas, tik kliedesys.
Melda tais milijonais aklai nesikliovė: užbėgo į antikvariatą ir klausimu, kiek duotumėte už Van Gogą, privertė pardavėją net susiriesti iš juoko:
— Na na merguže.

Už tą paveikslą sutiko su seniu gyventi, rūpintis juo ir slaugyti. Tik už paveikslą. Butą užrašė sūnui, kažkur pasaulyje besibastančiam, savo talento ieškančiam, bet senis tvirtai tikėjo, kad vieną dieną tą talentą atras, pames ir sugrįš: butas jam pravers.
— Kam tau butas, jei turėsi tokį paveikslą, geresnį už Vincento, — ramino senis besiraukančią merginą.

Po visą namą sklido ūksmas, durys girgždėjo ir varstėsi nuo senio grojimų. Įtūžis paleido Meldą, tarsi nė nebūtų sučiupęs.
— Ai, kiek čia jam liko. Nekankinsiu. Aš – ne jis, aš — su širdimi.

Pusnuogė, basomis nuvasnojo į ligonio kambarį, užkabino ant parūdijusios storos vinies paveikslą, prisėdo ant lovos kraščiuko, perbraukė apšepusį smakrą, prisivėlusį trupinių:
— Ar nori sūrio?
Senis skimtelėjo liežuviu atsikišusį dantį, vos vos krustelėjo užsilikusia blakstiena virš stingios akies.
— Ar nori vyno?
Gerumas gnaibyte gnaibė merginą: į virtuvę, į kambarį su pilnu padėklu, atsainiais mostais mėtė po gabaliuką į pražiotą burną ir tirliavo laimingo žmogaus juoku:
— Ar žinai kokia diena artinasi? Ar žinai?
Senis kinkt.
— Ar tesėsi pažadą?
Kinkt.
— Ar tikrai išeisi?
Sunykus, ilgais juodais nagais ranka artinosi link Meldos veido, stabtelėjo pusiaukelėje ir lėtai nukrypo į kojūgalį.
— Ko nori? Paveikslo?
Aplink lūpas susiraitė nepasitenkinimo raukšlė.
—Ne?
Stiklinės akys įsimušė į Meldos nervingą veidą.
—Manęs nori? - užkvatojo.
Raukšlė aplink lūpas truktelėjo.
Mergina pašoko nuo lovos, staigiais mostais nusiplėšė naktinius ir nuoga atsistojo šalia spalvingo peizažo.
Senio lūpų brūkšnys prailgėjo, akys krustelėjo, atgijo.
Melda plastelėjo, įsprūdo į drobę ir vaikščiojo tarp alyvmedžių: ilga pūsta suknelė vilkosi mėlynų gėlyčių viršūnėlėmis, dailininkas ją sekė akimis ir teptuku guldė į rėmus. Jai buvo smagu: paširdžius kuteno saulė ir jaunas senio žvilgsnis.
— Prisnūdau, — blykstelėjo apsunkusiomis akimis į paveikslą ir lovoje tysantį kūną, užsivilko naktinius ir trindamasi akis sestelėjo ant lovos kraščiuko.
Sunykusi juodais nagais ranka vėl sėlino link Meldos veido. Mergina pasipurtė, žiauktelėjo:
— Aš tau nukarpysiu nagus, — pašoko ir išlėkė žirklių.
Senis įgijo jėgos, bandė merginą nustumti, pirštus pakišti po patalais. Net sušvokštė:
— Neliesk mano sielos. Sielos neliesk.
— Ką? Atsigavai? Prakalbai?
Melda sugriebė dešinę: čekšt trekšt, čekšt trekšt, sugriebė kairę, senis suūkė. Į vamzdžius daužė iš viršaus, iš apačios, čirškino durų skambučiu.
Ji prisispaudė prie akutės: kaimynai grūmojo kumščiais, rėkė:
— Nekankink žmogaus, kviesim policiją.
Melda apsitapšnojo, padarė mažą plyšiuką, iškišo nosį, nusišypsojo:
— Nepykit, būkit geri, jam psichozė, sugirdysiu vaistų, gal nusiramins. Nepykit, būkit geri, supraskit — pamišęs, visai pamišęs.
Kaimynai palingavo, pagrūmojo, išsiskirstė. Melda kratydama žirkles vėl puolė prie senio, sugriebė užsilikusį mažylį ir jau norėjo čekštelti su visu pirštu, bet senis kad suūkė:
— Pagailėk. Pagailėk. Bent Vincento ir mano tėvo pagailėk.
Nesusigraudino: čekšt dviejų centimetrų nagą, tas bimpt į paveikslą, Melda užkvatojo, senis uždarė negyvas akis, sugargaliavo.

Ryte kambarys plaukiojo sieros geltonume, po šviestuvu kybojo kobalto dangus: senis sustingęs gulėjo tarp lovos ir staliuko, lyg bandęs eiti, bet užstrigęs. Paveikslo nebuvo: tik juodas nagas kabėjo „Alyvmedžių giraitės“ rėme. Tik viena siela?

— Už Vincentą nieko geriau negali būti, merguže, — susirietė iš juoko pardavėjas, kai Melda nulėkė į antikvariatą ir dusdama klausė, ar neatnešė kas paveikslo, geresnio už Van Gogo.

Melda blaškėsi spalvotame kambaryje su rėmu rankoje, ieškodama drobės. Užkliudė kūną: che che che.
— Prakeiktas apgavikas, — talžė žalsvą ledinę kaukę ir klykė — prakeiktas išdavikas.
Staiga atsimušė į pravirą langą: ant palangės matėsi pėdos. Žalvos, ochrinės, violetinės.