Orbitos

Keista yra pastoviai susitikt žmogų iš vaikystės, prasilenkt, persipint žvilgsniais ir tyliai praeit, žvilgsnį nuplėšus ir neva atsitiktinai atkreipus dėmesį, kaip šiandien atrodo asfalto danga, tavo batai ar medžių lapai.
      Po to pradėjom sakyt „Labas“. Nežinau, kuris pirmas.
      Pameni, kaip prasidūrei dviračio padangą į stiklą žolėje prie mano namų ir tavo draugai juokėsi? O pameni, kokius plaukus aš turėjau? Daug kas prašydavo išsipint ir parodyt, kokio ilgio jie iš tikrųjų, bet jie buvo tokie ilgi, kad net susipint nemokėjau, todėl kas rytą motina, o vėliau senelė, pešdavo iki ašarų tuos ilgus, lygius plaukus ir gink dieve, prigrasindavo neišsipint. O paskui nusikirpau. Kad nebeskaudėtų. Ir nusikirpau, kai mirė motina. Sako, indėnai kerpasi plaukus gedėdami.
      Po kiek laiko susitikau tave stotelėj. Tu žiūri į mane, aš, nutaikiusi progą, į tave. Tu stovi ant laiptų, aš žemai. Užlipu pas tave. Tai labas, sakau. Labas. Lyja. Aha. Nužvelgiu tavo veidą: tos pačios mėlynos akys, tik veidas, matosi, paliestas kažkokios neaiškiai brutalios patirties – panašu, kad muštynių, nes keli vos pastebimi pailgi randeliai eina tavo oda, vienas siekia gana trumpai skustų plaukų liniją.
      Tai kaip gyveni? Gerai. Kaip tu? Aš tai... irgi gerai. Pasirodo, tu būsi Maximos apsauginis, o aš štai tau sakau, kažkaip keistai, be užuolankų, kad arba stosiu į menus, arba niekur nestosiu ir išvažiuosiu Škotijon, pas avis į pievas ir gersiu sau viskį. Nors negeriu jau senokai, bet, galvoju, tegu laiko eiline. Sakau, va, teises laikau pas kaimyną. Tu pasigiri, kad tuoj įsigysi ginklą. Ir stovim abu kiekvienas po savo skėčiu, toli kaip planetos, nutolę viena nuo kitos per šviesmečius. Mano skėtis oranžinis, tavo juodas. Šešto lauki? Šešto. Gyveni vis dar gatve toliau nuo manęs, tik kad aš visąlaik pro kitą pusę einu. Vadinasi, važiuosim tuo pačiu autobusu. Šeštas autobusas ir lietus – vieninteliai mus šiandien siejantys dalykai. Taip ir stovim, laikydamiesi už turėklų, kažkaip ir jauku, ir keista.
        Paskui prieina kaimynė, su kuria dažniausiai važiuojam rytais mokyklon ir grįžtam iš jos, ir užveda kalbą apie kažką kasdieniško. Dėkingai pradedu su ja kelbėt, bet jaučiu jį stovint sau už nugaros ir klausantis. Jei būčiau jis, tai klausyčiau, kaip žmogus kalba, ir kreipčiau dėmesį ne tiek į žodžius, kiek į intonaciją, balso toną, pauzes. Lyg į muziką. Beveik niekada neklausau muzikos žodžių.
        Išlipam su ja stotele anksčiau, negu jis. Atsisveikinu ir jaučiu šiltą supratimą, kad nors ir gyvenam tam pačiam pasauly, bet skirtinguose poliuose, tačiau visada prisiminsim tas saulėtas vasaras, kai tu atvažiuodavai prie mano namų tvoros ir laukdavai, kol pamatysiu pro langą, kad jau atvažiavai ir išeisiu, išsivesiu savo mažytį dviratuką laukan ir važiuosim ratais savo rajone, aplink pažįstamus ir nepažįstamus kaimynų namus, o viskas bus taip tyra ir švelnu.
        Bet savaitgalį Maximoj, kurios apsauginis tu būsi, vėl susitiksim, ir nors tu vešiesi krūvą alaus skardinių, o aš pirksiu viso labo pakelį sulčių, tačiau vienas kitą pajusim, pamatysim, ir, pasisveikinę nusišypsosim, lyg tvirtindami: taip, čia vis dar aš, tačiau taip jau gavosi.