Vakarėja lėtai. Gaubias šiluma pieva.
Vėl pribiro stikliukų, – pabaigos nematai...
Duria sąžinėn skaudžiai išblukus ražiena,
Iš toli mintimis vis atsklinda garsai.
Dvelkia pažeme vienišas suodinas dūmas, –
Verda ilgesio spalvos svajoklio rudens:
Šitaip gęsta aistra, bet užplūsta švelnumas
Ir tylus džiugesys, kad dar greit nesutems.
Liepsnos migdo gėlas ir priartina Dievą,
Sielą meile išdažo smilkalų apžavai:
Neišplaus nei dangus per metus kas nusėdo,
Neišdegins artėjantys gruodžio speigai.
Trupuciuka per daug vitskats..atskiraits tstiklo gapaliukaits..Parkts parktst vienats, patskui parktst parktst kitats..Keletats gapaliukų gal ir gerai, pet tia trupuciuką per daug, vitsats pirmats, o nuo antro jau galima kentėti, o nuo antro putsėts jau vitsai gerai įtsivaziuoja..Tsitaip gętsta aitstra, pet uzplūtsta tsvelnumats - ir grazu, ir gerai, ir papratsta, pet kitkiui atrodo, kad nepratsta vitsai. tik pradzioje tie parktst, parktst..jų per daug, kai vitsats tstulpelits prikritęts, aitsku Riva dapar apalptų nuo zodzio tstulpelits, pet taip jai ir reikia kvaitsiukei, tegul grauzia kopūtstuts, ou yets!
Man visi jūsų eiliai kvepia namais, šilta duona ant stalo, jaukiu buvimu dviese, trise, su kažkuo, kas arti širdies. Tokios ramybės siekiu savo kasdienybėje ir vis ieškau, ieškau:)
Pavadinimas man labai nepatiko. Jis pernelyg melodramiškas.
Taip pat šiek tiek užkliuvo ritmas. Norėtųsi "įmantresnio", gulančio su mintimi.
O dabar apie patį eilėraštį. Tu darai didžiulę pažangą, Aldona. Nuoširdžiai sakau, nepamenu, kuomet tokį pilną jausmą eilėrašytje paskutinį kartą mačiau rašykuose. O tiek dvejetukininkai ir kuolo davėjas (numanau pagal balus) turbūt nė nežino, ką reiškia lyrika. Jausmo dalinimasis. Ir tau pavyko jį atverti puikiai.
O čia:
Vakarėja lėtai. Gaubias šiluma pieva.
Vėl pribiro stikliukų, – pabaigos nematai... - matau. Aš taip puikiai tai matau...
Žinoma, klaidų yra, ir kalbėsena nemoderni, tačiau tokiu atveju ar tai turi rūpėti?
Į mėgstamiausius.