Išsivadavimas

      Raminta ėjo mišku. Greitai, nesidairydama, nervingai traukdama karčias „marlboro“ cigaretes. Ji nepastebėjo mišką apgaubiančios tamsos. Nejautė drėgno rudens šalčio. Ją vijo sielą draskanti neapykanta, juodas pyktis. Jau seniai jie tapo neatsiejamais Ramintos palydovais. Jos prakeiksmu, neleidžiačiu rasti ramybės.
      Mergina mėgo šį mišką. Ateidavo čia, kai norėdavo nuraminti įsisiautėjusius jausmas. Eidavo greitai, nesiringdama kelio, kol palauždavo nuovargį. Kol neturėdavo jėgų net jausti... Čia ji jausdavosi saugi. Miškas suprato ją, ji suprato mišką. Jie abu buvo pažymėti blogio ženklu. Abu kentėjo dėl savo demonų. Miškas „apraudojo“ jame paslėptas aukas: brolio nužutytą brolį, išžagintą ir pasmaugtą berniuką, pasikorusį vyriškį. Raminta kovojo su neapykanta, virstančia beprotybe...
      Ji dažnai savęs klausdavo, kada tai prasidėjo. Turbūt tada, kai jos gyvenimą užvaldė skausmas, liūdesys, vienatvė, išdavystės. Nekęsti lengviau nei kentėti. Ji pasuko lengvesniu keliu... ir pralaimėjo. Nuolatinis pyktis užvaldė jos sielą, mintis. Nusiraminimo negalėjo rasti niekur: nei knygose, nei muzikoje, nei bedraudama. Kartais be galo trokšdavo sušukti: “padėkite man“, bet negalėjo. Jau seniai nustojo tikėti žmonėmis, nustojo tikėti pasauliu, grožiu, gėriu. Tai daro žmones silpnesnius, o silpniems šiam pasaulyje vietos nėra. Tą ji labai gerai žinojo.
      Bet labiausiai Raminta nekentė savęs. Nekentė už tai, kad neturėjo jėgų viską pabaigti. Jau seniai  visur nešiojosi brolio padovanotą peilį, bet kiekvieną kartą, kai nepajėgdama iškęsti ją užvaldančios beprotybės, pridėdavo šaltus ašmenis prie venų, kiekvieną kartą šlykšti, gliti, šalta baimė atimdavo jėgas ir ryžtą...
Šiandien kaip niekada raminta jautėsi blogai. Beprasmė neapykanta pasauliui kaitino kraują neleisdama blaiviai mąstyti. Tik kažkur giliai pasąmonėje sveiko proto likučiai tyliai šnabždėjo: “turi tai pabaigti, turi, turi...“
      Netekusi jėgų Raminta parėjo namo. Tik įžengus pro duris suprato, kad nutiko kažkas baisaus. Einančią iš bažnyčios jos močiutę užmušė girtas vairuotojas... Vienintelį tyrą ir gerą žmogų jos gyvenime.
      Pyktis ir neapykanta pasitraukė, liko tik dusinantis skausmas, o po to... O po to juoda begalinė tuštuma. Raminta rado nusiraminimą. Bet kaina... Kaina buvo per didelė.
      Po minutės ji jau skubiu žingsniu ėjo miško link. Rankoj spaudė brolio dovanotą peilį. Ji nebebijojo mirties, jau nebe....