iš gretimo lango
balselis vaiko plaukia:
ta žvaigždė dešinėj
per ryški
tėti pažvelk
kontūrus beveik matau
išsišokėlė sakyčiau
bet nemirksi
tėti nesuprantu
toks jausmas spokso
kiek ji gali
ar neperdegs tik
kokį kartą
-------------
negirdėjo vaikas
anei tėtis
senas žibintininkas serga
uolusis princas
pavaduoja
Puikus. Išbaigtas, su potekste, nuoroda į princus ir žvaigždes...Norėčiau pasakyti, kad kažko pritrūko, taip ir yra, nes visuomet taip esti, tačiau jei greitai nesugalvoju, vadinasi, tinkamas vartojimui ir eksploatavimui. :)
čia esančiam vaikiškumui trūksta naivumo, tikrumo, kad patikėtum ir būtų tikrai gražu. taip pat išrišimas, tiesą pasakius, bent jau man tai visiškai neįdomus. ir iš sąsajos su Mažuoju princu per mažai pasiimta - tik veikėjai, bet nematau nei knygos idėjų, nei autoriaus idėjų, nei jų susitikimo.
žaisliukas čia. ir ne pakankamai apdirbtas, kad žibėtų.
Cha, po minutės turėjo užgesti, o dar po minutės - vėl užsižiebti. Įdomu, kur sirgdamas guli senasis pervargęs žibintininkas, juk jo planetoje neįmanoma išsitekti dviese? Bet svarbiausia, eilius sukelia minčių apie pagalbą, apie prasmę, apie tai, koks mūsų santykis su dalykais, kurie yra gyvybiškai svarbūs kitiems. Kaip, pavyzdžiui, rodos beprasmiškas darbas - kas minutę degioti ir vėl užgesinėti niekieno nematomą žibintą. Ir įsivaizduokite, jis, tas žibintas, neleidžiantis vargšui žibintininkui nė atsipūsti, yra matomas už daugybės šviesmečių, Žemėje, kur jo šviesą pastebi mažas vaikas. Nuostabiai su vaiku ir tėčiu. 5
Cha, koks mielas sumanymas. :) "uolusis" labai suveikia, gerai, kad šis žodis čia. Pirmuoju gabaliuku galima būtų dar ryžtingiau (lakoniškiau) prieit ligi antrojo.