Man dievai nebestabdo jau laikrodžio

Man dievai nebestabdo jau laikrodžio
Ir pagalvės jau krintant nepadeda.
Kartais daktaras galva pakraipo tik,
Pasiklausęs dūslaus širdies šnaresio.

Nebelaukiu seniai aš stebuklo,
Nebesirenku žodžių, kai pykstu,
Ir į burną dedu maistą kukliai,
Lyg pilve mano būtų talpykla.

Nebeišgeriu pilno jau butelio
Ir mergos per laukus nebepaveju.
O pavijęs, jau nebepakutinu-
Pamiršau, kaip vogt medų  iš avilio.

Akinių nebespėju valyti,
Tiktai sunkiai bandau atsidūsti,
Kai pro šalį įkaitus jaunystė-
Sijonėliu trumpu- greitai sprūsta.

Ir nereikia, prašau, man tų pasakų-
Apie viską aš perskaitau laikraščiuos.
Kai tabletės užmigt nebepadeda,
Tai, matyt, dar užmigti ne laikas.

Kaip gyvenimas gražios tos pasakos,
Kur mamytė prieš miegą man skaitė.
Taip apmaudžiai beviltiška darosi,
Kad dievai nebeatsuka laikrodžio...