Kažkoks kvailas forsas man įspyrė. Skaudėjo. Ne koją, bet širdį. Niekaip nesupratau "Iš kur pas žmones tiek neapykantos?" Neverkiau. Man virš galvos praskrido balta varna. Nepastebėjau.
Atsisėdau ant suoliuko, po stogeliu, neturėjau noro būt kiaurai šlapia. Lijo. Šalia sėdintis vaikinas net nepažiurėjo į mano pusę. "Kam?" Man vis tiek. Ausyse trūkčiodamas skambėjo V.Kernagio kompaktas (repeat mygtuko pagalba vis ta pati "lietaus daina""Lyyy lyja lietus,
Puuu puučia vejas,
Sakei, sakei, kad myli,
Bet pamiršai savo žodžius.." )
Įsistebeilijau į laikrodį. Laikas ėjo pamažu. Slėgė. Vaikinukas atsistojo ir nuėjo, net nežvilgterėjęs mano pusėn. "Man nesvarbu. Visiškai." Labai šalta. Nuėjau į artimiausią arbatinę. Nusigrūdau nuošaliausian kampan, išsitraukiau užrašų knygelę (tokią didelę, raudoną, kokias dabar visi turi. Sako, labai populiaru.) Pradėjau rašyti. Ne. Piešti šviesią akimirkos realybę. Mažutėlius drugelius lapo kraštuose, tokius spalvotus spalvotus. Primenančius vasaros vakaro tylą ir grožį... Padavėja atnešė aromatizuotą, braškių skonio, raudonosios arbatos puodelį. Labai jau gardžiai kvepėjo.
- Rūkysit?- paklausė ji, tiesdama ranka su degtuku dėžute ir pelenine. (Turėčiau tokią namie - pasikabinčiau ant sienos, o ne berčiau pelenus)
- Mečiau, - (nors niekad ir nebuvau pradėjus) nekenčiu degtukų.
Neaiški melodija “užvaldė”. Ir kvailiui buvo aišku, kad tai rinktinis tabako pardavėjo diskas. Klaust kas atlieka - beprasmiška. Jis niekada neatsakinėja į klausimus, kurie yra nesusiję su tabaku ar pypkės kilmės šalimi.(Išbandyta asmeniškai) "Tegu..." Piešiu šelmišką boružę nutūpusią ant aistringos aguonos (lapo apačioje). Centre - saulėtą ožkytę, šokinėjančią savo svajų šilumoje. Su sparnais (mažutėliais). "Kas sake, kad ožkytės negali skrist? " Keli gurkšneliai arbatos - šilta. Imbieriniai sausainiai nuostabūs. Nebe taip skauda. Muzika vis dar valdo, "Iš kur jis jos tokios traukia???" Mano piešinys, kurį pavadinau "Nedidelė amžinybė ant įsimylėjusio pasaulio kelio" (tai vis knygynų, kuriuose galiu praleist kelias valandas ir taip pavėluot į autobusą, vežantį namo, įtaka ) baigtas. Išeinu. Tabako pardavėjas pagarsina centrą, kuris suka jo rinktinių dainų kompaktą. Girdžiu niūniuojant graudulingą jazz’ą. Kaifuoja ... Aš irgi -kitapus laukinių durų ...
Neatėjai. Lijo. Ėjau oranžinių šviesų nutvieksta gatve. Spardydama geltonus sudrėkusius lapus. Sustodavau ties kiekviena žemesne varvančia klevo šaka. Gražu. Nerūpestinga vėjo ir lietaus maišatis, persipynusi gatves žibintų šviesa. Tikrai gražu. Grįžau namo. Ne pas save. Žvakių šviesa, raudonoji arbata su pienu, šilti žodžiai. Juodai baltas aguonų pyragas - vardan ramybės. Aplink kojas zujantis mielas šuo. Jauku. Trumpam. Akimirkai ar sekundei. Bet ... ...verta. Nuoskauda ima ir išnyksta. Kažkam mažam keistam prisilietus prie peties.
- Angelui ?
"Ne ne, kažkam keistesniam "
- Aa...a.. Tikriausiai truputį taškuotam drambliui, sapnuojančiam rudenį ...
"Saldainį?"
- Taip, ačiū. Kažkokie nežemiškai skanūs.
"Skanūs ... Laimes saldainiai visuomet būna skanūs"
- Šitie ypatingai.
“Nes lyja, ir lapai krenta ant šlapio asfalto. Dabar. “
Skirta ...
Skirta tam, kas supras.