Žiema ne tik užmigdo gamtą

Bridau basa per sniegą,
Sugrubusiom rankom aš veidą dengiaus,
Ledinės snaigės be gailesčio akino,
Nuo deginančio vėjo sušalus slėpiaus...

Pasruvo širdis krauju, bet aš neverkiau, aš ėjau... klupau... kritau...
Ne kūną skaudėjo, o širdį...

*Nebejaučiau šalčio tik klaikią tuštumą,
*Nebepajėgiau daugiau šaukti, kas mane beišgirstų,
*Nebesugebėjau stotis, nes nebemačiau tikslo.

Laukiniai angelai juodais veidais padėjo man pakilti...
Jie leido man nebematyti, nebejausti, nebekvėpuoti
...neleido daugiau nieko man pamilti...
kvailom žmoniu šnekom nebetikėti... ir nedėjuoti...

Tiesiog Jie išlaisvino žmogaus pavargusią sielą iš beverčio rūbo (kūnu vadinamo)...
Mane paleido... aš nukritau, o sielą nunešė vėjas...
...nebemačiau kaip palengva krito snaigės...
Ir daugiau po kojomis man negirgždėjo sniegas,
Tik skaudus vėjo ūkimas primena, kad jau viskas baigės...