Dvasių VedlėPradžia
Grįžti į "Sapnų tikrovė" (11)
Šie žodžiai nustebino. Karys įkišo peilį atgal į makštis ir paslėpė jį už nugaros. Paskui muzikantą grįžo į pagrindinį kambarį, kur jau laukė visa trupė kartu su Toru.
- Turbūt vakarienės neliksit? – pasiteiravo Zelga, viltingai žvelgdama į dvasių vedlį.
- Ne, deja, turim jau judėti, - jaunuolis šypsojosi, - kur link dabar keliausit?
- Manau, trauksim į Kalnyną, po to Melmutijoje kirsim Mutos perėją ir aplankysim deivės Harišos žemes, - papasakojo Tsu.
- Būkit atsargūs ir iki pasimatymo, - palinkėjo dvasių vedlys.
- Tau to paties.
Toras pamojo atsisveikindamas ir skubiai išžingsniavo lauk. Kernonas pagarbiai nusilenkė.
- Ačiū jums už viską, - padėkojo jis.
- Tikiuosi rasi tą, kurios ieškai, gyvą ir sveiką, - ištarė Tsu ir, kariui jau pasisukus eiti, dar pridėjo: - pasikliauk tuo vaiku.
- O kas man belieka, - sumurmėjo Kernonas.
Dvasių vedlį jis rado jau lauke, nekantriai trypčiojantį prie žirgų. Tik pastebėjęs karį, jaunuolis liuoktelėjo į balną. Jis buvo pilnas energijos, tad norėjo kuo greičiau traukti kelionėn. Juolab, kad Leticijos mieste nebebuvo, reikėjo pirmiausia susirasti pėdsakus. Toras tai žinojo, tačiau Kernonui nesakė – karys ir taip atrodė pakankamai prislėgtas.
Jaunuolis paragino žirgą keliu į Loknato bažnyčią. Ten ją pagrobė, vadinasi ten ir reikėjo pradėti paieškas. Kernonas atrodė susimąstęs, jam iš galvos neišėjo Tsu papasakota istorija, o ir nerimas dėl Leticijos vėl užvaldė mintis.
- Tu bijai šunų? – nei iš šio, nei iš to paklausė jis.
- Sena baimė, - kiek nustebęs atsakė vaikinas ir nusijuokė, - jei tarpduryje stovėtų mažytis šuniukas, aš pro tas duris nebepraeičiau.
- O kaipgi tas pabai... padaras, kuris paskui tave sekioja?
- Angusas yra dvasia, šuo – gyva būtybė su realiais dantimis ir nagais.
Jie pasiekė šventyklos aikštę ir jau buvo beišsuką iš gatvės į ją, kai Toras netikėtai sustojo. Apsidairęs jis sušnabždėjo „atgal“ ir nieko nelaukęs pavarė žirgą atbulom. Nušokęs nuo gyvulio, jis prisigretino prie kampo ir žvilgtelėjo. Karys atsitūpė šalia ir taip pat susidomėjęs permetė akimis tuščią aikštę. Nors ir blausūs, bet žibintai gerai apšvietė visą plotą, tad netrukus jie pastebėjo iš gretimos gatvelės išnyrančius šešėlius. Trys žmogystos sustojo aikštės pakraštyje glaudžiu ratuku, kurį laiką nejudėjo. Nuo jų stryktelėjo mažiukas gyvis ir pasiuto šniukštinėti grindinį. Iš pradžių uostinėjo aplink žmonių kojas, tada nukrypo į šoną, kažkur aikštės vidury staiga cyptelėjo ir nuliuoksėjęs dingo kitoj gatvelėj. Vyrai nuskubėjo paskui ir netrukus dingo šešėliuose.
- Tie patys? – tyliai pasiteiravo Kernonas.
- Taip.
- Tada nieko gero... Spėju, ta nasuga užuodė miledi pėdsakus.
- Greičiausiai.
Jie grįžo prie žirgų ir įšoko į balnus. Nasugos buvo tobulos pėdsekės. Tinkamai dresuotos ir augintos, jos galėjo atpažinti vieną kvapą iš milijono kitų, net jei šis būtų savaitės senumo.
- Tačiau kol kas jie nužingsniavo netinkama kryptimi, - tarė Toras, drąsiai kirsdamas aikštę ir pasukdamas keliu iš miesto. – Leticijos mieste jau nėra.
- Iš kur tu žinai?
- Turiu savų šaltinių, - jis nusišypsojo. – Kol nasuga šniukštinėjo, Angusas taip pat nesnaudė.
Kernonas nusispjovė. Kuo toliau, tuo buvo keisčiau. Atrodė, kad šalia to jaunuolio dvasios tapdavo lygiai tokie patys sutvėrimai kaip žmonės ir gyvuliai. Kažkada jis netikėjo sapnų rijikais, dvasiomis taip pat nenorėjo tikėti. Pastaruoju metu visas Kernono pasaulio suvokimas apsivertė ir jis jautėsi kiek netvirtai. Viena buvo aišku – jam reikėjo apginti Leticiją bet kokia kaina.
Keliautojai paliko Nemarą ir kelių sankryžoje stabtelėjo. Toras apsidairė, ilgai žvelgė į dešinėje vingiuojantį karavanų suplūktą kelią, tada permetė akimis priešais esančią miško juostą, galiausiai tvirtai apsisprendęs pasuko į kairę. Dešinysis takas kurį laiką vingiavo palei upę, tada staiga suko šiaurėn ir tęsėsi iki pat Anyzeno. Kairysis taip pat ėjo palei Nemariąją beveik iki pat Bedugnių kanjonų, pasiekęs Ablingą, gan didelį gyvulių augintojų miestelį, driekėsi lygiagrečiai su kanjonais taip pat į šiaurę.
Kelias nėjo pačia upės pakrante, tad netrukus keliautojai įjojo į mišką ir paskendo tamsoje. Medžiai užstojo šviečiantį Nemarą, dangų buvo aptraukę tamsūs debesys, tad aplinkos neapšvietė net mėnulis. Kažkur šone girdėjosi Nemariosios šniokštimas, cirpė žiogai, aplink ausis dūzgė uodai. Ilgą laiką jiedu keliavo tyloje. Kernonas keletą kartų norėjo kažko klausti, bet vis persigalvodavo. Jis matė tik šalia jojančiojo siluetą, neryškiai išsiskiriantį iš juodo miško fono. Muzikanto žodžiai tikrai padarė didelę įtaką, ir dabar karys pasikliovė dvasių vedliu.
Ūmai priekyje ant kelio subolavo švieselės, ištyso ir pamažu įgavo pavidalą. Atrodė, kad baltas Anguso kailis švyti tamsoje. Prijojus arčiau Kernonas įsitikino, kad taip ir buvo – jie sustojo visai šalia ir jis pagaliau vėl išvydo Toro veidą.
- Jų stovykla kažkur ten, - mostelėjo ranka miško link, tada parodė į kitą pusę, - žirgus paliksim prie upės. Miške tyko sargybiniai, pakeliui keturi. Kaip tavo žaizdos?
- Susitvarkysiu su jais, - kario lūpomis nuslydo šypsnis.
Vilkas liuoktelėjo nuo kelio, pabėgėjo pirmyn ir atsisukęs pastatė ausis. Toras paragino žirgą ir neskubėdamas nusekė iš paskos. Angusas peršoko didelę lomą ir sustojo jos pakraštyje. Vaikinas nusileido į ją, nulipo nuo žirgo ir pririšo prie nugriuvusio medžio. Kiek užgaišęs atsekė ir Kernonas. Jis kažką burbtelėjo apie tai, kad trečiasis arklys pasibaidęs truputi pasiožiavo, ir nebedelsdamas pririšo juos šalia. Dvasių vedlys grįžo ant kelio ir trumpam stabtelėjo. Rytuose dangus palei pat horizontą jau šviesėjo.
- Artėja rytas, - sumurmėjo karys, stabtelėjęs šalia, tada pirmasis nužingsniavo į mišką.
Netrukus Toras jį pasivijo. Kurį laiką abu sparčiai žingsniavo, tačiau kai žemė pamažu ėmė kilti aukštyn, sulėtino žingsnį. Priekyje miškas pamažu keitėsi, daugėjo krūmų ir žolių. Keliautojai nutipeno iki pirmo didesnio krūmo ir pritūpė. Dvasių vedlys tyliai nupasakojo, kur maždaug slepiasi pirmasis sargybinis, ir Kernonas kreivai šyptelėjęs nusliūkino į tamsą. Netrukus pasigirdo švilpesys ir Toras taip pat pajudėjo į priekį. Karys tupėjo prie negyvo žmogaus ir ieškojo reikalingų daiktų. Ant peties permestas ilsėjosi arbaletas, o rankoje laikomą priešininko durklą jis ištiesė jaunuoliui, tačiau šis atsisakydamas papurtė galvą.
- Aš ginklų nemėgstu.
- Mes susiruošėm į pačia priešų stovyklą, imk.
- Aš kaip nors, - Toras blankiai šyptelėjo lyg kažką prisiminęs.
Kernonas gūžtelėjo pečiais.
- Tik prisimink, kad tavo kailio aš nesaugosiu.
- Prisiminsiu.
Su Toro nuorodomis, Kernonas greitai sudorojo ir likusius tris sargybinius. Netrukus jie jau gulėjo kalvos viršūnėje ir žvelgė į žemiau išsidėsčiusią Raudonojo Banketo stovyklą. Kadangi negyvėlius bet kada galėjo surasti jų bendrininkai, veikti reikėjo nedelsiant, ir Kernonas nervingai kramtė žolės stiebą, bandydamas sugalvoti kokį veiksmingą planą.
Stovykla buvo įsikūrusi miško kirtavietėje, centre stovėjo nebaigtas ręsti nedidelis pastatas, o aplink jį išsidėsčiusios įvairaus dydžio palapinės, tarp kurių lipesnojo laužai. Beveik visą stovyklą juosė neaukšta tašytų rąstų tvora. Prie jos galų pūpsojo po didelę krūvą vis dar nepanaudotų rąstų, kai kurie jau buvo net aptašyti, reikėjo tik įstatyti juos į žemę. Prie laužų matėsi sėdintys kariai, kai kurie slampinėjo palei tvorą.
- Po galais, - karys išspjovė stiebą, - kiek jų daug.
Dvasių vedlys nieko neatsakė. Jis susikaupęs vedžiojo žvilgsnį nuo vienos palapinės iki kitos.
- Ką gi teks bandyti...
Kernonas jau norėjo stotis ir pamažu sėlinti pirmyn, bet Toras sugriebė jį už rankos.
- Palauk. Turiu planą, bet svarbu, kad manęs paklausytum. Leticija yra palapinėje pastato kairėje, - jis atsigręžė į vyrą, tikrindamas ar šis įdėmiai jo klausosi. – Kai stovykloje kils erzelis, bėk ten, išvaduok princesę ir kuo greičiau dink iš stovyklos. Bėkit į pakrantę prie žirgų.
- Erzelis? – su nepasitikėjimu perklausė Kernonas.
- Žmonių daug, rąstų daug, kils didelis triukšmas... – mąsliai žvelgdamas į stovyklą ištarė Toras. – Išvadavęs princesę, nekreipk dėmesio į plėšikus. Turit kuo greičiau dingti iš šios vietos, jei užsibūsit, galiu ir nespėt ateit į pagalbą.
- Apie ką tu kalbi?
- Kuriam laikui sugebėsiu jas nuo jūsų suturėti, - Toras atsiraitojo rankovę ir nusirišo raištį, - bet neilgam. Jos labai piktos.
Karys dar žiojosi kažko klausti, bet persigalvojo. Atrodė, kad jaunuolis vis tiek nieko nebegirdėjo. Jis priglaudė išpaišytąją ranką prie žemės ir kažką sušnabždėjo. Kernonas nusliūkino pirmyn. Jei nieko ir neįvyks, tai jis pabandys viską padaryti savaip.
Vos jam pasiekus stovyklos ribą ir pritūpus aukštose žolėse, viduje iš tikrųjų kilo kažkoks sambrūzdis. Palei patvorį vaikščiojęs sargas stabtelėjo, tada lyg niekur nieko nužingsniavo savo maršrutu už kampo. Netrukus jis turėjo grįžti, bet daugiau nebepasirodė. Kernonas dar kiek palaukė, tada nutipeno prie tvoros krašto ir atsargiai žvilgtelėjo vidun. Visi Banketo nariai buvo tartum pradingę, kažkur kitoje stovyklos pusėje girdėjosi šauksmai, tačiau čia iki pat palapinių takas buvo tuščias. Kiek galėdamas aplenkdamas laužo nušviestą plotą, karys tyliai nuslinko tikslo link. Žvilgtelėjęs vidun į palapinę ir nepastebėjęs nė vieno priešo, Kernonas atsargiai įėjo vidun. Prie krašto stovėjo iš medžių skubiai suręstas narvas, kuriame stovėjo Leticija ir bandė suvokti, kas darosi lauke.
- Kernonai! – džiaugsmingai šūktelėjo mergina, atpažinusi jį.
- Miledi, jūs sveika?
Karys apžiūrėjo narvo duris ir nedidelę spyną. Narve buvo dar dvi tokio pačio likimo kalinės, kurios dabar irgi pašoko ant kojų.
- Mes visos sveikos. Kaip džiugu tave matyti, Kernonai.
Lauke triukšmas nerimo, tik dabar žmonių šauksmus stelbė šiurpą keliantys klyksmai. Vyras apsidairė, bet nepamatė nieko, kas padėtų nudaužti spyną. Nusiėmęs nuo peties arbaletą, pasvėrė jį rankose, tada iš visų jėgų vožė rankena per užraktą. Po trečio karto ginklas tiesiog sutrupėjo, bet tikslą karys vis dėlto pasiekė. Vos Leticija išlindo pro narvo duris, į palapinę įbėgo vienas iš grobikų. Suvokęs kas vyksta, jis piktai nusikeikė ir pagriebė prie liemens kabėjusią mačetę. Kernonas suėmė durklo rankeną, bet tą pačią akimirką lauke kažkas sušnypštė ir pro palapinės įėjimą vidun ant priešininko liuoktelėjo juodas padaras. Šis skausmingai riktelėjo ir pagriuvo, o būtybė garsiai suklykė. Ilgi rankų nagai susmigo tiesiai jam į nugarą, o sunkus kūnas neleido aukai atsikelti.
Likusieji suakmenėjo, žvelgdami į nežinomą būtybę. Ji buvo panaši į žmogų, turėjo liauną moterišką kūną, padengtą smulkiais juodais žvynais.
Kernonas lėtai paėmė Leticiją už rankos, tačiau net ir toks judesys atkreipė būtybės dėmesį. Ji pakėlė galvą ir žaliomis plėšriomis akimis įsižiūrėjo į žmones, tyliai suurzgė.
- Laikas dingti, - sušnabždėjo karys. – Lėtai, nedarykit staigių judesių.
Merginos baikščiai viena paskui kitą išlindo lauk ir pasitraukė už Kernono. Šis timptelėjo sustingusią Leticiją ir taip pat atsitraukė atbulas, tada nėrė iš palapinės.
Aplink tvyrojo chaosas, pastatas liepsnojo, aplink bėgiojo vyrai, bandydami pasprukti nuo mirtinų juodų nagų. Kernonas tvirčiau suspaudė globotinės ranką ir nubėgo tvoros link, po to palei ją iki atviros vietos. Vis prižvelgdamas ar visos kalinės bėga kartu, jis stabtelėjo ties tvoros kraštu ir žvilgtelėjo į mišką. Pastarasis buvo tylus ir ramus, visiška priešingybė tam pragarui, kuris virė bėgliams už nugaros. Karys jau rengėsi sprukti į saugią vietą, kai ant kelio nuo tvoros liuoktelėjo juodoji būtybė ir sušnypštė. Iš kitos pusės pasirodė dar viena.
- Kas tai?! – isteriškai riktelėjo viena iš merginų.
- Pavėlavom pasprukti, - suburbėjo Kernonas, traukdamas durklą ir pasiruošdamas kovai.
- Juk sakiau, kad skubėtum, - pasigirdo Toro balsas, ir netrukus visi išvydo jį išnyrant iš stovykloje tvyrančių dūmų apsupties.
Jis ramiai priėjo prie žmonių, visiškai nekreipdamas dėmesio į piktai urzgiančias būtybes.
- Bet čia ir mano kaltė. Jų pernelyg daug ir jos labai piktos.
- Torai? – nustebusi paklausė Leticija, netikėdama savo akimis.
- Sveika, princese, - vaikinas šyptelėjo, atsisuko į kelią miškan užtvėrusią būtybę ir kažką sušnabždėjo.
Ši agresyviai suklykė, tada šoktelėjo priekin grasindama, bet dvasių vedlys net nekrūptelėjo.
- Pasitrauk, - šįkart jis ištarė tai garsiai, - šitie ne jūsų.
Nenuleisdama akių būtybė pasitraukė į šalį ir dar kart klyktelėjusi nubėgo gilyn į stovyklą. Antroji nusekė paskui, ir žmonės liko vieni. Kernonas paragino merginas judėti ir pats nuskubėjo paskui. Jaunuolis dar kurį laiką žiūrėjo į degantį pastatą, liūdnai atsiduso ir nužingsniavo į mišką.
Prisivijo kitus tik jau prie arklių. Kernonas atsidėjęs rėžė moralą Leticijai, neleisdamas jai net prasižioti. Išvaduotosios sėdėjo netoliese ir kažką tarpusavyje šnibždėjosi. Toras šypsodamasi praėjo pro karį su princese ir sustojo prie merginų. Šios susigūžė ir baikščiai įsispoksojo į jį.
- Kaip jaučiatės?
- Nesiartink prie mūsų! – riktelėjo viena.
Akimirkai Toras suglumo, po to silpnai šyptelėjo. Kernonas nutilo ir taip pat dabar žiūrėjo į juos.
- Pamiršau, kad visi mato tai, - vedlys kilstelėjo tatuiruotą ranką, o su kita iš kišenės jau traukėsi raištį.
- Torai, kaip tu čia atsidūrei? – paklausė Leticija.
- Išžvejojau sužeistą Kernoną iš upės ir padėjau jam tave surasti.
- Sužeistą? Kernonai, tu man nesakei, kad esi sužeistas!
- Kad nėr reikalo, - sumurmėjo karys. - Geriau jau tegu Toras paaiškina, kas per velniava įvyko stovykloje. Kas buvo tos keistos būtybės?
- Medžių dvasios.
- Esu skaičiusi apie jas, kaip jos vadinasi... driadės? – neįsitikinusi paklausė Leticija.
- Ne visai. Šitas aš vadinu juodosiomis driadėmis. Tai jau piktosios dvasios, gimusios iš nukirstų ir stipriai sužalotų medžių. Tie niekšai iškirto daug medžių, toje stovykloje tvyrojo tik skausmas ir keršto troškimas.
- Bet jos žudė žmones!
- Tu bent įsivaizduoji, Leticija, ką reiškia girdėti jų raudas ir matyti jų pyktį? Žinoma, ne. Jei būtų buvęs kitas būdas, aš būčiau jį ir pasirinkęs. Atiduokim joms, - Toras mostelėjo į merginas, ir šios net krūptelėjo, - vieną žirgą, tegu parjoja į Nemarą.
- Reikėjo sugalvoti!
- Stovykla buvo pernelyg gerai saugoma, Kernonas nebūtų įstengęs vienas pats visko padaryti.
