Nudėti Foresterį (pirma dalis)

Į šį kūrinį nepatarčiau žiūrėti rimtai. Visų pirma dėl to, kad jis yra net ne apie mūsų liūdną ir viskuo besiskundžiantį kraštą - veiksmas vyksta Amerikoje, Niujorke, o jį rutulioja tokie pat amerikietiški (ir vienas meksikietiškas) personažai. Apskritai, šis kūrinys ko gero yra grynų gryniausias šaržas, skirtas pagerbti Q. Tarantino, M. Skrosezės, R. Rodriguezo, D. Fincherio, T. Duffy ir kitų garsių Holivudo bei Ne-Holivudo kriminalinių režisierių darbui (tik nepradėkit aiškinti, kiek kartų jie už mane geresni, ir, kad neverti tokios „sumautos“ pagarbos, nes kūrinys gali iš tiesų nė neprilygti jų režisūros, stiliaus ir scenarijų didybei). Kadangi neišvaikščiojau visų Niujorko gatvių (tam reiktų labai daug laiko bei valios), kaip kad labai detaliai kai kur aprašiau savo kūrinyje (daugiausia - antroje dalyje), noriu atkreipti jūsų dėmesį, jog veiksmas vyksta ne tikrajame Niujorke, bet mano paties galvoje sukurtoje ano miesto kopijoje „n“ metų prieš dabartį arba po jos (visdar neapsisprendžiu). Kai kas gali skirtis nuo tikrovės, jei prisistatys Niujorko miesto ekspertai. Iš esmės, šiuo kūriniu tiesiog norėjau kažkiek palinksminti tokio žanro bei minėtų režisierių gerbėjus. Nesitikiu net, kad bent pusė skaitytojų jį supras, tačiau rašau ne jiems, o tiems keliems, kurie, kaip amerikičiai sako, give a fuck. Galbūt jums visai patiks šis Holivudo ko gero jau negįžtamai paveiktos psichikos forehater mėginimas sukurpti įdomų bei šiek tiek komišką trilerį. Gero skaitymo ir neišsigąskite teksto ilgio. Niekas čia tokių nededa, bet žinau, kad kam reikės, tas paskaitys.

forehater

p. s. Tai pirmoji kūrinio dalis (1-5 epizodai). Antrąją įdėsiu kitą kartą, jei užsikabliuos tikrieji kritikai ir draugai. Pirmoje gali pasirodyti, kad nėra veiksmo - jo bus antroje.

***\m/***

LET THE ACTION BEGIN!

(tamsus ekranas ima virsti balta šviesa ir Niujorko miestas įeina į kadrą visu gražumu)

Šiandien TA diena. Šiandien nudėsiu žmogų, kuris to vertas. Liesis kraujas ir degs viskas aplinkui, kai jis atsidurs mano rankose... Foresteris turi būti nudėtas!

1 epizodas

Sėdžiu parke ir stebiu, kaip aplink fontaną tipena balandžiai. Prie manęs prieina nepažįstamas vyras ir paduoda voką. Nespėju įsižiūrėti, kai dingsta minioje taip pat netikėtai, kaip iš jos išniro. Kiek lukteliu, apsidairau, ar kas nors nestebi. Odinio švarko apykakle bei gobtuvu dengiuosi veidą. Pamažu atsargiai atplėšiu popierinį paketą: randu jame ryšulėlį pinigų, adresą ant popieriuko bei skaitmeninį diktofoną. Pridedu prie ausies, paspaudžiu „groti“, pasigirsta pažįstamas balsas:

- Sveikas, Keinai, turiu nuolankiai atsiprašyti už sukeltą stresą bei kitus nepatogumus. Klausykis įdėmiai, nes pasibaigus įrašui, jis automatiškai išsitrins. Šiame voke yra adresas mūsų bendro pažįstamo, su kuriuo ne tik tu turi suvesti senas sąskaitas. Tu žinai, apie ką aš kalbu. Kadangi nuvylei mane, tačiau žinau, kaip smarkiai trokšti keršto mūsų bendram draugui, suteiksiu paskutinę progą. Tavo dukra saugi, tačiau ne ilgam. Jei iki rytojaus vakaro tas, kurį nori surasti, nebus surastas, broliai Finčai supjaustys Džeinę mažais mėsos kubeliais. Pinigų turėtų pakakti . 357 kalibro Magnumui ir dar vienam sunkesniam ginklui įsigyti. Rasi mūsų draugą šiuo adresu: Evergreen kelias, 247-15a. Atnešk jo galvą plastikiniame maiše į seną Mončio mašinų sąvartyną už Niujorko. Žinai, kur jis yra. Palik po vairuotojo sėdyne sename miesto autobuse netoli presavimo aparato. Jei įvykdysi viską, kaip nurodyta, tavo dukra gyvens. Beje, Keinai, tikiuosi suvoki, kad vogdamas iš manęs tu taip lengvai neišsisuksi: vaikinai paleis Džeinę tik tada, kai sudėsi ginklus ir ateisi pas mus iškeltom rankom su pinigais. Negaliu neigti, kad tai dėl pinigų, tačiau niekaip negaliu nuspręsti, ką labiau noriu matyti: savo pinigus ar kaip tu ir tas šūdo gabalas nusibaigia. Ar bent nutuoki, kaip per tuos du metus norėjau nudėti tave kalėjime? Manai, nebūtų lengviau, nei visa tai? Ne. Tai būtų buvę lengva, tačiau dabar ne tik atneši pinigus ir nudėsi tą gaidį. Taip. Ateisi tiesiai pas mane ir melsi, kad greičiau tave nudėčiau. Jei elgsiesi gražiai, neversim jos žiūrėti. Iki pasimatymo, Keinai.

Pažvelgiau į kitą adresą ant popieriuko - „Flanerry Bros. „ ginklų parduotuvė. Broliai airiai visuomet parūpindavo geriausios kokybės aparatūros - nuo smulkių kojninių pusiau automatinių iki bankų plėšimui skirtų automatinių šratinių. Dabar Rūkorius siūlo man ginklą, kurio ko gero net neprireiks - nusuksiu Foresteriui sprandą plikomis rankomis. Tas balsas diktofone - mano buvęs sėbras - kartu apiplėšėm tris stambius bankus Amerikoje. Dabar jis nori savo dalies. Dalies, kurią kartu su Foresteriu iš jo nudžiovėm. Liza tame irgi dalyvavo. Turėjom pasidalinti pinigus į tris dalis: pusė man ir Lizai, pusė Foresteriui, tačiau pastarasis panoro visko. Nekaltinu jo, tik save - kaip galėjau šito nenumatyti? Su Liza saugojom pinigus pigiame pakelės motelyje už Niujorko, kai tas išgama netikėtai įlėkė į kambarį su Ingram automatu - nespėjau net išsitraukti revolverio: jai peršovė galvą - mirė vietoje, o man - abi šlaunis ir krūtinę. Kodėl tądien likau gyvas? Nejaugi manė, kad Rūkoriui pakaks nukankinti tik mane ir viskas bus pamiršta? Gydytojai spėjo ištraukti šviną laiku, kuris geriau jau būtų likęs krauju srūvančios širdies vietoje - pabudęs išgirdau, kaip koridoriuje tuo stebuklingu mano išgelbėjimu stebėjosi kelios seselės. Turėjau numirti. Norėjau.

Kol naudodamasis kalėjimo skambučiais atsekdavau, kur paskutinį kartą lankėsi mano dukra, jos pėdos jau būdavo atšalusios. Tikra šaunuolė, tačiau Džeinė vis vien pakliuvo Rūkoriaus gaujai į nagus, kai bandė su manim susisiekti - ji dažnai skambindavo į kalėjimo ligoninę, teiraudavosi, kaip jaučiuosi. Buvau suparalyžiuotas - negalėdamas atsikelti iš lovos šaukdavau, kad mestų ragelį ir bėgtų, tačiau dukra tik verkė maldaudama, kad pasakyčiau, kur esu. Ir taip vos ne kas savaitę, o aš nenorėjau su ja kalbėti. Nenorėjau žinoti, kur ji buvo, ir kad žinotų, kur esu aš, bet tam buvo gerokai per vėlu. Vieną dieną prieš pusę metų jie atsekė Džeinės skambutį, tačiau nepuolė veikti iškart. Rūkorius viską kruopščiai suplanavo - kad atneščiau pinigus ir ateičiau tiesiai pas juos. Sadistiškai genialu. Tie šikniai laukė mano dukros pusę metų, sekė ją slapta iš vieno miesto į kitą. SUMAUTUS PUSĘ METŲ! Dabar Džeinė - tarp gaujos vilkų. Pažįstu Rūkorių - tai žodžio žmogus: jei kas nors pirštu palies Džeinę iki man sugrįžtant, pats sukapos juos į gabalus. Net neabejoju, kad Rūkoriaus liguistas noras atkeršyti ja pasirūpins. Turbūt turėčiau jausti kažkokią kaltę prieš tokį principų besilaikantį žmogų, tačiau tiesa tokia, kad jis - tik sumautas niekšas.

Dabar yra lygiai dvylika valandų dienos. Turiu daugiau nei dvidešimt keturias paversti Foresterio namus šaudymo galerija, jei dar ten tebegyvena. Jei adresas, kurį davė Rūkorius, teisingas - Foresteris net nesivargino sprukti iš Niujorko! Prakeiktas kvailys... Kodėl Rūkorius nepribaigė Foresterio? Kiek laiko jis delsė? Kiek jau žinojo, kur anas gyvena? Kam visai tai? Ne. Puikiai žinau, ko nori tas maniakas Rūkorius... Trokšta, kad tai padaryčiau aš ir kuo subtiliau - siekia nušauti du zuikius vienu nesveiku šūviu. Kai prarado pinigus, greičiausiai nuvažiavo stogas, nors niekada neatrodė visiškai sveikas - genialumas kompensavo kitus jo trūkumus. Pamenu, kaip kartą priėjo prie moters banke ir peršovė jai kelius vien už tai, kad apsimyžo iš baimės. Taip. Pasakė jai, kad tokie žmonės, kaip ji, daro gėdą tobulam apiplėšimui. Kokia gėda, ar ne?.. Žodžiu, tobulas Rūkoriaus planas, kurio šįkart negaliu taip lengvai sumauti, nes kaip tik esu pagrindinis taikinys.

Pastaruosius pusantrų metų sunkiai reabilitavausi - mokiausi vaikščioti iš naujo. Buvau skausmo ir nevilties persmelktas invalidas - kažkada atletiškos kojos nusilpo - virto plonais trapiais degtukais, tačiau nepasidaviau: kasdien treniravau likusį kūną vienam tikslui. Kasdien sėsdavau į invalido vežimėlį ir riedėdavau į kalėjimo ligoninės sporto salę, kurioje sveikesni bei stipresni už mane kaliniai likdavo išsižioję, kai iš kėdės prisitraukdavau prie skersinio po 50 kartų ir be seselės pagalbos atsisėsdavau atgal. Jei ne mintis, rėžianti du paprastus žodžius kaukolės vidinėje dalyje, šiandien tebebūčiau palaužtas invalidas. Nužudyti Foresterį... Nužudyti... Foresterį... Sunaikinti... Atimti gyvybę... FORESTERIUI - štai kas pajudino nykštį, o vėliau - visus kitus kojos pirštus, kol pagaliau ėmiau lėkti per ligoninę: džiaugsmo ašaros akyse ir keršto kupina širdis. Rūkorius pagrobė Džeinę gana seniai, tačiau žinojau, kad jis bent ne iš tų niekšų, kurie elgiasi su moterimis šiurkščiai. Jam nerūpi mano dukra, tik pinigai. Kalėjime ilgai klausinėjo įvairūs tardytojai, tačiau nepasakiau jiems nieko nei apie Foresterį, nei apie Džeinę, nei apie bankus. Žinojau, kad vieną dieną išeisiu iš kalėjimo ir... Išplėšiu vis dar plakančią Foresterio širdį jam iš krūtinės.

Sėdu į autobusą stotelėje netoli parko. Neramiai dairausi aplink. Stebiu keleivius: šalia sėdinti juodaodė senutė nužiūrinėja išsirėžusius po plonu odiniu švarku raumenis.

- Sportuoji, jaunuoli?

Išsigąstu. Akimirką svarstau, ar šneka su manimi.

- Jaunuoli?
- Ką?
- Klausiu, ar sportuoji?
- Na aš... - kalėjime beveik nebendravau su niekuo: pamiršau, kaip reikia elgtis situacijoje, kai tave užkalbina nepažįstamas žmogus; ką atsakyti? - Truputėlį...
- Truputėlį?! - staiga senutė ėmė juoktis. - Ką mėgini apgauti?
- Kas?! - išsigandau jos juoko ir akimirką nukrypęs į tolimus apmąstymus suabejojau: kaip sugebėsiu stoti prieš Foresterį, jei išsigandau paprasčiausio malonios senutės juoko?
- Ne. Nieko. Vaikeli, tu tiesiog labai išsitempęs. Turėtum damai atsakyti greičiau - juk negalima versti jos laukti.
- O... Labai atsiprašau. Negirdėjau, ką sakote.
- Negirdėjai? Jaunuoli, kiek tau metų?! - vėl ėmė iš manęs draugiškai šaipytis.
- Na aš...
- Suprantu suprantu, - maloniai nusišypsojo, - aš irgi kartais kai užsimąstau... Paskui tenka draugėms iš mezgimo klubo mane gelbėti!..

Pasirodė gana maloni senutė.

- Tai ką jau taip įnirtingai sportuoji? Gal esi koks futbolininkas ar imtynininkas, ne? Dievinu karštus imtynininkus... Mano vyras buvo imtynininkas! - džiaugsmingai suplojo rankomis. - Jį pravardžiavo „Eržilu“. Ir, mielasis, galiu tau drąsiai pasakyt, kad gavo ją ne tik dėl to, ką išdarinėdavo su manim lovoj! - jos nešvankus humoras sukėlė šypseną, kurią prieš porą metų kažkur pamečiau.

- Ne, ponia, aš nesu sportininkas.
- Na, tu vis tiek labai meilus, - ryte rijo kalinio raumenis purvinu žvilgsniu.
Kiek jai? Septyniasdešimt?! Kur jos vyras? Nors... Kaip aš čia taip. Turiu būti mandagus - juk su manimi visai maloniai bendrauja. Nereikia apie tai klausti. Tylėk - tegu JI uždavinėja klausimus.

- Tai ką tuomet veiki, sūneli?
- Aš... Aš... - taip ir nutylau nežinodamas, ką jai atsakyti: nusukti sprandą ir išlipti ar ką nors nevykusiai sumeluoti.
- Na na? Gal susitrenkei galvą? Atrodai nekaip, - pažvelgė į randą, einantį išilgai per dešinę akį nuo kaktos iki skruosto vidurio. - Kur gavai tą randą?

Tylėjau žiūrėdamas pro langą į juodaodžius vaikus lekiančius šaligatviu „BMX“ dviračiais.

- Tu gal kariškis?

Na štai! Pati susiprotėjo.

- Taip, ponia, aš kariškis.
- Na štai, nebuvo jau taip sunku atsakyt senai poniai, ar ne?
- Taip.
- Gavai tą randą kažkokiame mūšyje?

Puikiai atsimenu dieną, kai gavau tą randą - Šiaurinio Klaiburno Aveniu „US Bank“ reido Čikagoje metu. Rūkorius turėjo pridengti, kai ruošiausi iš valdytojo ištraukti seifo kodą, tačiau vos tik su ginklu įbėgau į Takagi Išimūros kabinetą - toks buvo to prakeikto banko valdytojo vardas, ant žemės parvertė keli jo gorilos-apsauginiai. Užrėmė duris taip, kad Rukorius su sėbrais negalėtų įeiti. Takagi laukė pasiruošęs. Tai buvo kažkokios senos Rūkoriaus ir japonpalaikio nesuvestos sąskaitos - tokios pat kaip mano su Foresteriu. Kaip šiandien pamenu žodžius, kurios rėkė tas išprotėjęs sadistas:

- Na ir kas tu toks? Kas tau leido plėšti MANO baką? Ar žinai kas aš toks?! - išprotėjęs žvilgsnis iki šiol įstrigo atmintyje. - Tai Rūkoriaus darbas, ar ne? Taip ir žinojau... Pasakyk jam, kad nudėsiu jį ir visus jo šunis! Jis gaus iš manęs štai ką!

Japonas išsitraukė lenktą samurajaus peilį ir pamažu ėmė rėžti odą nuo kaktos žemyn link akies.

- Žiūrėk į mane, kai su tavim kalbu, šunpalaiki! Žiūrėk į žmogų, iš kurio vagi, tu gyvuly!

Tik per plauką likau gyvas - Rūkorius spėjo išsprogdinti duris su C4. Gerai, kad dėl visa ko tądien pasiėmėm sprogmenų, tačiau ašmenys vis vien nuslydo žemyn ir viena akimi beveik apakau. Tądien mano sėbras turėjo mane pridengti, tačiau žinojo, iš ko vagia ir ką sugeba Takagis. Tyčia nusiuntė paimti kodo, nors visad atlikdavo tai pats. Tebuvau durų sargas. Šis randas mano veide - Rūkoriaus pasityčiojimas. Dabar pasityčios iš manęs antrą kartą... 

- Sūneli, pasipasakok. Gal ir nesu randuota, bet mano vyras... Et... Buvo kovotojas. Pamenu, kaip siuvau lūpą, antakį, paskui kitą lūpą...
- Jūsų vyras turbūt buvo labai narsus.
- O taip! Pamenu, kaip gavo iš kovotojų asociacijos ne vieną apdovanojimą: kiekviena mėlynė, kiekvienas randas - visa teko gydyti MAN savomis rankomis... Matai, sūneli, kažkada dirbau sesele.
- Ilgitės vyro?
- Atsiprašau?
- Jo turbūt jau nebėra šalia?
- Iš kur?.. - susijaudino, tačiau nepasimetė. - Kodėl taip sakai, sūneli?
- Na... Tiesiog pamaniau, kad...
- Na, taip jis miręs, bet kaip tu supratai?
- Greičiausiai iš to, kaip apie jį kalbate, supratau, kad jums labai svarbus, tačiau dabar nebėra šalia, nes visą laiką kalbate apie jį būtuoju laiku su tokia nostalgija... Tai tiesiog jaučiasi jūsų balse, intonacijoje.
- Dievaži, sūneli... Nejaugi taip jaučiasi?
- Užjaučiu.
- Dėkui. Būsiu nuvertinus tave - gal ne toks tu jau ir netašytas, - toliau šypsojosi.

Gera matyti, kaip ši senutė sugeba priimti netektį ir su džiaugsmu susitaikyti su tuo. Aš iki šiol negaliu... Neklausiau, kaip prarado vyrą, tačiau manau, kad nepatyrė to jausmo, kai artimas žmogaus miršta šalia, o pats negali nieko padaryti.

- Jis mirė nuo insulto... Buvau šalia, kai tai įvyko.

Na va. Puikiai žino, ką tai reiškia, tačiau man tai - menka paguoda.

- Tie kvaili boksininkai taip atitrankė jam galvą, kad galop ji tiesiog neatlaikė. O gal taip tiesiog buvo lemta...

Reikia išlipti - šis pokalbis pasidarė per gilus.

- Atleiskite, ponia, man reikia čia.
- Ir tave užjaučiu, sūneli, kad ir ką būsi praradęs.

Ji matė mane taip pat kiaurai, kaip ir aš ją. Išlipau stotele anksčiau - likusią dalį iki ginklų parduotuvės ėjau pėsčiomis. Susimąsčiau apie šį trumpą pokalbį. Kodėl ji tokia rami ir laiminga? Reikia paskubėti. Broliai tuoj užsidaro pietums.

2 epizodas

Patrikas pastebėjo mane pro langą, todėl išskėstomis rankomis pasitiko tarpduryje:

- Kaip laikaisi, brolau?! - akyse įžvelgiau vis dar neišblėsusį draugiškumą.
- O kaip tau atrodo, senas pirdžiau?! - su džiaugsmu jį apkabinau.
- Girdėjau pabėgai iš kalėjimo?
- Ne visai...
- Nagi pasakok!
- O ką čia pasakot?
- Kaip tai įvyko, brolau?!
- Juk sakau tau, kad JIE mane ištraukė.
- „Jie“?
- Taip. Jie. Rūkoriaus gauja. Dabar jie gana įtakingi, ar ne?
- O taip! Valdo daugiau nei pusę Niudžersio kartu su italiūkščiais! Prakeikti gaidžiai...
- Kaip jie su jumis elgiasi, Patrikai?
- Keinai, tu gi žinai, kad visada būna blogiau - jie pakankamai padorūs žmonės, kiek tai liečia verslo reikalus.
- Norėjau žinot, ar jums niekas negrąsina?
- Ne, Keinai, niekas mums negrasina. Pakolkas viskas juda visai neblogai. Tai nepapasakosi kokiu sumautu stebuklingu Hudinio triuku pasinaudojai ištrūkti iš to colio storio plieninio žvėries?
- Iš kur tiek daug žinai?
- Dieve... Tave turbūt per visas žinias rodė! Be to, mes irgi turime pažinčių, - valiūkiškai mirktelėjo.
- Na, tuomet... Turbūt gerai žinai, kad Rūkoriaus vyrai užpuolė tą transporterį.
- Greičiausiai naudojo C4 - sunkvežimis net apvirto! Deja, žmogau, apie tuos dundukus ničnieko nežinojau, nors numaniau...
- Nežinau, kokį velnią ten vartojo, bet su juo vos nesusprogdino ir manęs. Klausyk, nenoriu apie tai kalbėti, supranti?..

Prisiminiau tą akimirką. Transporteris suko iš viaduko, kai gale pasirodė du šarvuoti džipai ir taranavo kalėjimo vairuotoją. Šis įsirėžė į apsaugos sieną ir sustojo. Kaukėti smogikai priklijavo sprogmenis prie galinių durelių. Kai šios išsprogo, pamaniau, kad tai buvo ausų būgneliai. Pritrenktus apsaugininkus jie pribaigė vietoje. Atpažinau vieno iš tų gyvulių balsą - Ungurys - Rūkoriaus dešinioji ranka trenkė M4A1 buože per kaktą ir spjovęs į akis suriko:

- Stokis, šunie, bosas nori, kad prieš nusibaigdamas jam dar šį tą atliktum - vardan senų gerų laikų!
- Kas?..
Jis dar kartą pamėgino suknežinti galvą, kaip melioną, tačiau tuoj prisistatė kita senų laikų šmėkla - Ronis:

- Ką tu darai, debile?! Bosui reikia jo gyvo!
- Užsičiaupk, snargly! O tu girdi, Keinai? Girdi? Klausykis įdėmiai: tavo mažoji kekšė pas mus! Jei nelipsi į tą sumautą džipą mes ją sukaposim, girdi?
- Pats užsičiaupk, gaidy! - Ronis nukreipė savąjį karabiną į Ungurį.
- Tu čia ką darai?!
- Užteks, jūs bobos! - atėjo trečias nepažįstamas smogikas ir juos išskyrė.

Būtų patiesę vienas kitą ten, kur stovėjo, tačiau tolumoje ėmė aidėti policijos sirenos. Kiti smogikai uždėjo maišą man ant galvos ir surakintą riešus pjaunančiais antrankiais įsodino į džipą. Išmetė kažkokiame nusmurgusiame Bronkso skersgatvyje su popieriaus gumulu burnoje - laiku ir vieta - šiandien prie fontano likus keliolikai minučių iki vidurdienio.

- Žmogau, kur tu? - Patrikas nusijuokė plekšnodamas man per veidą. - Kur pradingai? Alio! Kalba Žemė! Kur skrajoji?
- Atleisk, Patrikai, susimąsčiau apie... Na, žinai apie viską.
- Žinau, brolau. Na, ką gi - pakaks čia tave kamantinėti. Eime parodysiu tave Šonui! Jis virtuvėje. Mėgsti viskį?
- Ačiū, Patrikai. Jūs nė kiek nepasikeitėt, bet gal pabūnam čia?
- Žinau, brolau, tu irgi. Tu irgi... Baik jau! Ateik. - nervingai pažvelgė į virtuvės duris toliau už ginklų prekystalio.

Šonas sėdėjo virtuvės viduryje skusdamas bulves: broliai airiai ten ir gyveno - virš parduotuvės. Iš pradžių jaunėlis manęs nepastebėjo.

- Šonai, pažiūrėk, kas pas mus atėjo!

Ūmai Patriko jaunesnysis brolis pakėlė akis nuo bulvių:

- O... Tu. Sveikas, - nesidžiaugė, kaip brolis.
- Sveikas, Šonai, - tariau.
- Pagaliau... Kolinas Keinas, išėjo iš kaliūzės... Tiksliau, pabėgo ir tapo sumauta legenda vos per vieną dieną! Kaip gyveni, šunsnuki? - jo tonas nebuvo toks draugiškas, kaip Patriko.
- Šonai... Kodėl...
- Kodėl aš „ką“, Keinai? Kodėl nesidžiaugiu tave matydamas?

Patrikas sunerimo:

- Juk mes apie tai jau kalbėjom! Ramiau, broli - jis ne priešas, - pribėgo ir uždėjo Šonui rankas ant pečių lyg šis būtų bandęs mane papjauti tuo bulvių skutikliu.

Šonas pažvelgė į Patriką su ironiška šypsena ir pradėjo kalbėti:

- Argi ne gerasis Kolinas Keinas pažadėjo ištraukti mus iš šios skylės? Argi ne jis žadėjo investuoti į mūsų trijų verslą, kai apiplėšė tą banką? A? Jis norėjo mus palikti. Aš tai žinau ir TU tai žinai, broli, tačiau apsimeti idiotu! Keinai, - pažvelgė į mane, - tau nėra ką čia veikti, todėl varyk iš čia. Tavo subjaurotas snukis čia nepageidaujamas!
- Šonai aš... - išties neturėjau tam sakiniui pabaigos - airis pasakė teisybę ir už tai jo nekaltinau. - Aš atsiprašau...
- Taip. Tu atsiprašai. Ar žinai kas čia vakar buvo? Ne? Pasakyk jam, Patrikai!
- Šonai, aš nemanau, kad...
- Pasakyk!
- Na...
- Negali, tu mazgote? Gerai! Tuomet pasakysiu aš: matai, Keinai, kol tu sėdėjai kalėjime su kitais nusmurgusiais gaidžiais, čia ne kartą atvažiavo pusbroliai Gogničiai ir grasino peršauti mano broliui kelius, jei bandysime sprukti arba nemokėsime apsaugos mokesčio! Taip, tu gyvate, jie mus baigia nustekenti... Todėl dink iš mūsų parduotuvės ir niekada daugiau čia negrįžk! Sumautas išdavikas...
- Šonai... Nekalbėk taip! Jie tik grasina - kalba, bet nieko nedaro.
- Tylėk, brolau! Tai jis kaltas.

Pažvelgiau į Šoną: akys pasruvusios krauju - tik ir laukia kam suvaryti kulką į galvą iš to ant sienos kabančio naujo karabino. Negaliu nieko iš jų kaltinti. Patrikas visuomet buvo taikus kompromiso ieškantis žmogus, Šonui tuo tarpu užteko mažiausios kibirkšties. Ir štai aš čia...

- Šonai, - pažvelgiau į jį, - žinau, ką padariau jums su broliu. Atėjau čia ne prašyti atleidimo, nes žinau, kad vienas iš jūsų man niekada neatleisit, tačiau pas jus esu ne todėl. Mmanau, kad Rūkorius jums nieko apie mane nesakė.

- Ko? - nustebo Patrikas.
- Patrikai, Rūkorius... Jis... Turi mano dukrą.
- Ką?..
- Nevaidink nustebusio. Tu žinojai, kad Foresteris mane išdūrė, žinojai, kaip viskas įvyko. Dabar  tas niekšas nori, kad pribaigčiau tą išgamą arba nužudys Džeinę.
- Apie ką jūs, po velnių, kalbat?! - Šonas buvo labai aršus, tačiau galva iki kaklo skendėjo giliai šiknoje.
- Tai mūsų reikalai, Šonai... Nesikišk, - ramiu balsu tarė Patrikas.
- Kaip tai ne mano? Tu žinojai apie pinigus ir man nieko nesakei, kol jų nebeliko! Tai ir MANO sumautas reikalas, aišku?!
- Nebūk mažvaikis, Šonai, - toliau ramiai kalbėjo brolis, - nesakiau tau, iš kur tie pinigai, nes tai buvo pavojingas žaidimas - norėjau tave apsaugoti. Keinas nekaltas.
- Apsaugoti nuo ko, Patrikai?! Nuo brolių Gogničių, kurie rytoj atvažiuos ir suknežins tau makaulę beisbolo lazda?
- Užteks... - įsiterpiau. - Man nereikia jūsų atleidimo, Šonai, man tik reikia kelių ginklų ir viskas. Turiu pribaigti Foresterį. Tavo brolis čia niekuo dėtas - išties tave saugo, o tu ant jo tik loji, todėl užsičiaupk, kol nesugrudau kumščio į gerklę ir dink iš akių! - puoliau ir čiupau Šoną už gerklės išsitraukęs iš diržo sagties mažą, tačiau aštrų kaip skustuvas peilį - vos keli milimetrai jam nuo akies.
- Gerai gerai!!! - pridėjo į kelnes jaunėlis - beveik patikėjo, kad galėčiau jį nuskriausti. - Tik pasitrauk nuo manęs, tu sumautas maniake!..

Pabrukęs uodegą, jaunasis brolis airis nuskubėjo į rūsį.

- Pagaliau vieni.
- Tau nereikėjo taip jo prigąsdinti...
- Žinau, tačiau vaikiui reikia išmokti šiek labiau gerbti brolį, kuris juo rūpinasi, - šyptelėjau taip pat gerokai išsigandusiam Patrikui.
- Keinai, aš nė nežinojau, kad Rūkorius šito griebsis!
- Tai irigi numaniau, todėl prašau manęs daug neklausinėti. Tiesiog duok Koltą Pitoną, porą dėžučių . 357 Magnum šovinių ir tą M4 karabiną ant sienos, į kurį taip spoksojo Šonas - man jis patinka.
- Keinai.
- Nesijaudink dėl pinigų, štai, - padėjau purviną ryšūlėlį, kuriame buvo apie dešimt gabalų, ant stalo.
- Negaliu jų priimti, brolau!
- Gali ir priimsi, o jei ne, atiduosiu juos Šonui. Bent tiek jam po visko esu skolingas.
- Taip. Atiduosi... Kai peršaus tau koją! - šelmiškai nusišypsojo paimdamas ryšūlėlį nuo stalo ir sukinėdamas jį rankoje. - Čia daug pinigų, Keinai. Tau jie praverstų.

Žvelgdamas liūdnomis, tačiau ryžto kupinomis akimis tariau šypsodamasis:

- Ten, kur keliauju, man jų nereikės, Patrikai.
- Taip toli? - ėmė kabinti nuo sienos karabiną.
- Beveik. Beje...
- Taip, Keinai?
- Ar negalėtum... - ėmiau raustis galinėje džinsų kišenėje, kol ištraukiau popierinę skiautę - voką - Ar negalėtum perduoti jo Džeinei, kai viskas pasibaigs?
- Apie ką tu kalbi?
- Na, kai ją paleis. Norėjau viską paaiškinti ir atsiprašyti... Gali būti, kad nenorės manęs daugiau matyti arba... Na... Pats žinai.
- Tu juokauji, žmogau? Pats jai perduosi!
- Patrikai! - pažvelgiau į jį su priekaištu, nes dar nenorėjo sustaikyti su faktu, kur einu. - Štai tiek po visko esi man skolingas TU. Žinau, kad sumoviau jūsų gyvenimus ir už tai netrukus degsiu pragare, tačiau dabar man reikia išgelbėti savo dukrą, supranti?
- Suprantu, brolau, - Patriko akyse nemačiau pagiežos, nė krislelio pykčio.
- Perduok jį jai. Rask ir perduok. Pažadėk man.
- Keinai...
- PAŽADĖK, kad ir kas benutiktų!
- Pažadu, - pažvelgė į akis ir linktelėjo galva.

Patrikas nubėgo atrakinti ginklų spintos, iš kurios ištraukė numylėtąjį Koltą Pitoną: patogų, lengvą, taiklų, galingą - šeši mirtini šūviai, šeši lemties cilindrai. Padėjo ant stalo kartu su dviem dėžutėm šovinių, tada atnešė krūvą užpildytų karabino apkabų:

- Štai: visa tai tavo!
- Dėkui, brolau.
- Nėra už ką. Išspardyk Foresteriui subinę už mane ir Šoną.
- Būtinai, Patrikai.
- Ir nesijaudink... Aš pasirūpinsiu Džeine. Garbės žodis. Nepykstu ant tavęs, Keinai, ir tu tai žinai. Tas visas jovalas - ne tavo kaltė. Šonas tiesiog ieško, ką apkaltinti. Pasikalbėsiu su juo. Būtinai pasikalbėsiu. Galbūt atėjo metas papasakoti, kaip viskas nutiko iš tikrųjų...
- Tai tu jam niekada nepasakojai?
- Tik pasakiau, kad pinigų nebeliko ir kad sėdi kalėjime, tačiau vis tiek nesuprato.
- Pasakyk, kad gailiuosi.
- Jis žino, tik nenori pripažinti, kad tu čia - niekuo dėtas. Na, gerai, Keinai. Žinau, kad turi nebaigtų reikalų. Galbūt kada nors pasimatysim... - senas mano draugas Patrikas baigė kruopščiai dėlioti ginklus bei šaudmenis į seną sportinį krepšį.
- Ir aš tikiuosi, kad kada nors dar pasimatysim, brolau, - čiupau krepšį, o senasis airis saugiai įsidėjo voką į kišenę.
- Sudie.

3 epizodas

Turėjau atsidėjęs šiek tiek pinigų iš ryšulėlio, kurį palikau airiams, bei dar šiek tiek grąžos. Ant kampo stovėjo taksofonas. Išsikviečiau taksi dairydamasis, ar pro šalį nevažiuoja policijos automobilis. Šiuo metu esu vienas ieškomiausių nusikaltėlių Niujorke!

- Vežk mane į Evergreen kelią, 247-15a, - lipdamas į taksi tariau budelio adresą vairuotojui.

Šunsnukis gyvena už miesto - Putnamo Slėnyje: bus vienas malonumas ištaškyti Foresterio smegenis miško tyloje. Atrodo, kad dabar pradėjo sėslų gyvenimą - namas už miesto kai ką pasako apie žmogų. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. Deja, nepasitikiu apgaulingais akivaizdžiais dalykais - kartą labai smarkiai suklydau. Nuo tada nepasitikiu niekuo. Tam reikalui pasiėmiau ne tik seną gerą ištikimą bičiulį Koltą, bet ir kai ką didesnio - apsidraudimui - gali būti taip, kad gyvena su apsauga.

Kelias ilgas, todėl svarstau, ar užteks susimokėti už kelionę. Staiga atsipeikėju iš apmąstymų - taksistas nekantriai klausia:

- Ei, bičiuli! Amigo! Kalbėti moki? Kur tas Evergreen Kelias yra? Čia tas, kur pavažiavus už Niujorko?
- Oi... Atleiski. Taip. Tas pats. Atrodo...
- Tai tau atrodo, ar tu žinai?
- Taip! Tasai pats, tik vežk mane ten, po velnių, greičiau! - susinervinau - kerštas pamažu ėmė skverbtis į išorę.
- Atsipūsk, biče, - krūptelėjo meksikietis už vairo, - tik noriu žinot, kur mes važiuojam, nes paskui dar ne ten nuvešiu, o tu atsisakysi mokėti!
- Nebijok - turiu pinigų, - atrodo...

Užtrenkiau dureles - automobilis pajudėjo. Ėmė lyti: ruduo Niujorke gražus, ypač, parkuose. Tie sumauti dangoraižiai auga jų vietose, kaip grybai po lietaus. Pamenu, kažkada Niudžersis buvo žalias - tos dienos jau seniai praeityje. Dabar ten automobilių grūstys bei žmonės su respiratoriais. Žinoma, tai būtų dar nieko, tačiau, kaip supratau, dabar juos smaugia ne tik dūmai - neseniai nusikalstamame pasaulyje valdžią paėmė Rūkoriaus gaujos bei Perazo šeimos konglomeratas. Pro akis pamažu lėkė pažįstamos vietos, kurias seniai bemačiau. Centrinis parkas - labai pasikeitęs, o rodos, kad tik keli metai prabėgo. Taip pat ir su miesto džiunglėmis - nebeatpažįstu kai kurių pastatų, vietų - jie nauji, man visai nematyti, tačiau koks skirtumas? Matau juos pirmą ir paskutinį kartą. Ramius apmąstymus vėl nutraukė įkyrus meksikietis:

- Tu turbūt ne vietinis, ar ne?
- Ką?
- Klausiu, ar tu ne vietinis? Gal tave su keptuve kas trenkė? Kalbi angliškai?
- Na... Kaip čia pasakius...
- Tai nekalbi?
- Ne! Turėjau omeny, kad ne visai vietinis.
- O tai iš kur tu?
- Aš jau pamiršau, iš kur aš.
- Tai ką veiki Niujorke?

Kodėl jam rūpi tokios smulkmenos? Nejaugi nori, kad perlipčiau į kitą taksi? Tegu tyli ir vairuoja - duoda ramiai pamąstyti apie paskutines likusias akimirkas. Pro akis lekia prisiminimai apie Lizą. Kada baigėsi mūsų paprasti gyvenimai? Kada pradėjau plėšti bankus? Ramiai stebėti, kaip žudomi žmonės? Džeinė žinojo, ką daro jos tėtis - su amžiumi vis labiau nujautė. Liza sužinojo viską po antro stambaus „US Bank“ apiplėšimo. Ir kodėl mus į tai įpainiojau? Juk norėjau joms tik gero! Negalėjau grįžęs iš kariuomenės susirasti darbo! Po velnių!.. Tai buvo pasiūlymas, kurio negalėjau atsisakyti. Susidėjau su tais niekšais - Rūkoriumi, Foresteriu, Unguriu, Roniu ir Rokeriu. Jie sugriovė man gyvenimą.

- Ei, žmogau, gi su tavimi kalbu! Tu tikrai keptuve trenktas...
- UŽSIČIAUPK IR VAŽIUOK!
- Klausyk, tu nuo kažko bėgi, ar ne?!
- Ne tavo sumautas reikalas, meksikieti! Vairuok ir tylėk antraip perlipsiu į kitą taksi, - pagaliau mane atpažino.
- Tavęs gi ieško policija! Žinau kas tu! Tave rodė per žinias. Ir tas randas! Keinas! Tu - Kolinas Keinas! - vietoje to, kad sustabdytų taksi ir iškviestų farus tik šaukė mano vardą ir plojo rankomis. - O, Dieve! Aš vežu įžymybę!!! Sumautas Kolinas Keinas... Lopezas nepatikės!..

Pamažu prasegiau sportinį krepšį ir iš gilumos ištraukiau neužtaisyto Kolto rankeną, tačiau anas apie tai dar nežinojo - blefuosiu. Nenoriu sužeisti nieko daugiau išskyrus Foresterį.

- Taip, meksikieti, aš Kolinas Keinas, o tame krepšyje ant grindų turiu krūvą ginklų taip, kad vežk mane ten, kur reikia, supratai?
- O, taip, pone Keinai! - nudžiugo tas įkyrus meksikietis.

Rodėsi, kad jam nė motais, kas aš toks - netgi ėmė vapėti kažką apie tai, kaip nudžiugs žmona, kai pamatys mudviejų nuotrauką - kai stovėjome prie raudono šviesoforo, išsitraukė iš dokumentų dėklo skaitmeninį fotoaparatą ir viena ranka nusipaveikslavo fone su išdarkyta fizionomija ant galinės sėdynės. Esu jam be galo dėkingas - dabar pasaulis prisimins Koliną Keiną, kaip kažkokį taksistus grobiantį bei su jais besifotografuojantį psichopatą. Liepiau daugiau nefotografuoti ir jis nenoromis sutiko.

- Taigi, sėdėjote kalėjime, pone Keinai? Ir kaip ten viskas viduj, pone Keinai?
- Nevadink manęs ponu!
- Gerai, pone Keinai! Tai kaip ten?
- Nori žinot kaip ten?
- Taip!
- Tikrai nori? - susierzinau, nes meksikietis vis neatstojo. - Pasakysiu tau, kaip ten viduje, amigo! Nori sužinot, kas dedasi kalėjime?! Apiplėšk labiausiai saugomus bankus rytų pakrantėje, nušauk savo žmoną ir sudegink pagrobtus pinigus! Tuomet persišauk abi kojas ir pasiduok policijai! - išėjau iš proto.

Taip susinervinau, jog kakta ėmė tekėti prakaitas. Netyčia ištraukiau ginklą iš krepšio valydamasis nutekėjusį prakaitą. Meksikietis pastebėjo blizgantį metalo gabalą rankoje ir supanikavo:

- O, Dieve, žmogau, aš jau baigiau!!! Stok! Viskas! Iš manęs daugiau nė žodžio, pone... Tik nežudykite manęs - aš turiu žmoną ir tris vaikus! Prašau, pasigailėk manęs. Aš tik taksistas!
- Nežudysiu, jei nuveši mane į vietą ir tylėsi, aišku?
- Būtinai! Tik nesimosuok daugiau čia tuo ginklu...

Regis, radau, kaip užčiaupti. Ir likusį kelią jis išties buvo tylus, kaip pelė po šluota.

Pirmi kartai šluojant bankus buvo tikras azartas - čiupdavom pinigus iš drebančių smulkaus banko kasininkių rankų ir lėkdavom ilgom užmiesčių gatvėm. Vėliau tai peraugo į kruopščiai planuojamus apiplėšimus - inkasatorių užpuolimus, kol galop apiplėšėm kelis stambiuosius šalies bankus. Rokeris dirbo „US Bank“ apsaugoje. Žinojo daugybę naudingų dalykėlių plėšiant banką. Smegenys buvo Rūkorius - niekas nežinojo tikro jo vardo. Visuomet tebuvau raumenys - neseniai tarnybą baigęs kareivukas, kurį kaip ir kitus bevardžius beveidžius skustagalvius užmiršo mūsų vyriausybė. Negalėjau gauti darbo, nes peršovė petį ir vos pradėjęs misiją Irake turėjau grįžti atgal tuščiomis. Niekam nereikalingas po sužeidimo atsigaunantis kareivis. Ėmiausi, ko buvau išmokytas - laikyti automatą ir vykdyti įsakymus. Liza sužinojo prieš rengiantis plėšti kitą „US Bank“ filialą. Viską išdavė randas, nes tiesiog nebegalėjau meluoti, kad gavau jį dirbdamas atsitiktinėse statybose. Maldavo, kad daugiau to nedaryčiau, tačiau įtikinau ją, kad tai dėl mūsų ir dukrelės ateities. Liza buvo teisi - nederėjo tuo užsiimti. Galiausiai susitaikė su tuo ir paprašė manęs vienintelio dalyko - po darbo, kuris būtų mums atnešęs solidžią pensiją iki gyvenimo galo, baigti plėšti bankus. Viskas ėjosi gerai - perpratome visas apsaugos sistemas. Užtrukome kelis mėnesius, kol viską kruopščiai suplanavome bei surepetavome. Rūkoriui bekurpiant klastingą planą man irgi kilo mintis. Nekenčiau jo nuo incidento su japonu. Jei ne jis - galbūt mano žmona nebūtų sužinojusi, ką dėl jos darau. Tvirtai nusprendžiau atkeršyti sėbrams už tai, ką man padarė, tačiau kerštas pradėjo naikinti mane patį: kai jau lėkėme inkasatoriumi iš apiplėšto banko, o visi jame likę žmonės įkvėpė miego dujų, nenusiėmiau kaukės. Turėjau pasislėpęs vieną dujinę granatą užantyje - nugvelbiau ją iš sandėlio, kuriame laikėme įrangą. Jie pamatė, ką darau tačiau nespėjo užsimauti dujokaukių. Sėdėjome inkasatoriaus gale, todėl Rokeris negirdėjo, kaip sugriuvo ant žemės be sąmonės. Kai sustojo atokioje vietoje už miesto, išlipęs įrėmiau ginklą į galvą ir atjungiau šautuvo buože. Kai atsipeikėjo, visi nekentė manęs, tačiau žinojo, kodėl taip pasielgiau. Puikiai žinojo. Tik žymiai vėliau išsiaiškino, kad prie to prisidėjo ir Foresteris, tačiau pastarojo pėdos po nesėkmės jau buvo ataušusios. Maišus tądien turėjau sudėti į savo automobilį - pilnas pinigų sedanas. Apie 50 milijonų dolerių. Visa kita jau vėl kartojasi atmintyje - motelis, Foresteris, kuris turėjo atsibusti ir atvažiuoti pas mus naktį, automato šūviai, bejėgiškumas ant žemės - Liza, gulinti kraujo baloje, aš - atkeršijęs ir apgautas guliu nieko negalėdamas padaryti - mirdamas. Tądien giltinė turėjo pasiimti mus abu, o Džeinė... Džeinei niekas negrėstų.

Už mūsų blėsta Niujorko šviesos - atėjo vakaras, o taksi jau beveik už miesto. Meksikietis išsitempęs žvilgčioja į galinio vaizdo veidrodėlį. Staiga man pagailo jo:

- Klausyk, meksikieti, kiek sakei vaikų turi?
- Tris... Tris, pone! Tris dukreles... Prašau nežudykite manęs!
- Nenušausiu tavęs, jei man neįkyrėsi, - liūdnai šyptelėjau grindims, tuomet pažvelgiau į lekiančius pro šalį medžius.
- Ar galima paklausti, pone?
- Klausk.
- Kodėl klausiat manęs šito, pone?
- Klausyk, gi prašiau tavęs nevadinti ponu! Vadink mane tiesiog Keinu.
- Gerai... Pone... Oi... Tai yra... Keinai.
- Taip jau geriau. Pala... Kur mes buvom? - susimąsčiau trindamas Kolto vamzdžiu kaktą. - A, taip. Kodėl tavęs šito klausiu, meksikieti? Nes nenoriu skriausti tų mielų mažų dukrelių tėvo. Nebijok. Nesu tas, kuo mane laikai - nesu maniakas, nesu žudikas. Na, bent jau kol kas, - pažvelgiau į jo akis galinio vaizdo veidrodėlyje, kurios sugavusios mano žvilgsnį nukrypo atgal į kelią.  - Nesu nužudęs nieko, kas to nenusipelnė, meksikieti. Tu - nesi tas, kuriam ketinu kerštauti. Noriu, kad grįžtum namo ir apkabintum žmoną bei dukreles ir pasakytum joms, kad myli jas, supratai?
- Būtinai... - drebančiu balsu tarė meksikietis. - Būtinai apkabinsiu!
- Ir gerai. O dabar nustok nervintis - tavo pakaušis saugus, nors ir neturi padoraus apsauginio stiklo.
- Tai mano bosas vis neduoda pinigų mašinos remontui! Gaidys...
- Na, akivaizdu, kad bosui nerūpi tavo dukterų ateitis, jei jos vieną dieną neteks tėvo.
- Negaliu rasti geresnio darbo - esu nelegalas. Dirbu čia neteisėtai. Jei mano bosui kažkas nepatiks, jis įskųs mūsų šeimą ir būsim deportuoti, amigo! Mano dukros gimė ne šioje šalyje... Prakeiktas pendecho!..

Kiek pamąsčiau. Padvejojau.

- Klausyk, meksikieti, ko gero neturiu pakankamai pinigų tau sumokėti už šią kelionę ir tikėjausi, kad atsiskaitysiu įrėmęs ginklą į galvą, tačiau, kaip dabar supratau, mes abu nesam blogi žmonės, todėl nenoriu, kad per mane prarastum darbą.
- O ne, amigo! Man nieko iš tavęs nereikia! Tu mano šio vakaro svečias!
- Koks tavo vardas, meksikieti?
- Mano? Čičas.
- Malonu, Čičai, o aš - Kolinas Keinas, iš kalėjimo pabėgęs psichopatas bankų plėšikas, - padaviau jam ranką.
- Ir man malonu, - pagliau nustojo nervintis, o spausdamas gana įtikinamai nusišypsojo.
- Tai va, Čičai. Negaliu leisti, kad tave deportuotų. Žiūrėk: matai tą juodą krepšį ant grindų?
- Taip.
- Gerai. Tai klausykis įdėmiai: jame yra naujutėlaitis M4A1 Colt karabinas, kuriuo aš neva nušoviau krūvą žmonių, - Čičas tuo tarpu į labai keistai pažvelgė, tačiau nekreipiau į tai dėmesio pasakodamas toliau, - dar ten yra krūva amunicijos. Paimk viską ir šįvakar nuvežk į „Falnerry Bros. „ ginklų parduotuvę. Žinai kur?
- Žmogau, gi tave iš ten paėmiau.
- Taigi. Atiduok ginklą bei šį raštelį žmogui vardu Patrikas, - kalbėjau rašydamas tušinuku, gautu parke iš kažkokio rinkimų agitatoriaus, ant suglamžytos popieriaus skiautės, kuri vakar buvo mano burnoje. - Pasakyk, kad tave siuntė Keinas ir prašė atsiprašyti Šono. Jis supras, apie ką aš, - padaviau lapelį.
- Ką parašei ten parašei, žmogau? Čia labai tamsu.
- Kad duotų tau tiek, kiek vertas tas karabinas - apie aštuonis gabalus. Atrodo, šiandien man jo vis dėlto neprireiks, - ištraukiau iš krepšio dėžutę Magnum šovinių ir padėjau šalia revolverio ant sėdynės. - Atiduok jam viską, be to, stenkis, kad vežant nesulaikytų policija - leidimo jam, deja, neturiu.
- Negaliu jo paimti...
- Čičai, pagalvok: turėsi rankose ginklą, kuriuo tau prieš nosį švaistėsi pašėlęs recidyvistas!
- Na... Jei taip sakai, Keinai... Man būtų garbė!

Automobilis sustojo.

- Mes čia. Turėtų būti tas geltonas namas palipėjus į viršų, - tarė Čičas.
Čiupau revolverį su šoviniais nuo sėdynės ir ruošiausi eiti į viršų, kai meksikietis staiga sustabdė:
- Keinai, noriu tavęs kai ko paprašyt. 
- Taip? - atsisukau nustebęs.
- Ar galėtum papozuot su manim paskutinei nuotraukai?
- Nuotraukai?
- Taaaaip, - išsišiepė, - nuotraukai, kad galėčiau visiems pasigirti, kaip mane įkaitu buvo paėmęs pašėlęs recidyvistas! Prašau, - pažvelgė kaip koks šešiametis, prašantis autografo iš Supermeno.
- Tik greitai...
- Valio! - apibėgo aplinkui taksi nešinas fotoaparatu.

Regis, šiandien susipažinau su pačiu trenkčiausiu meksikiečiu taksistu visoje JAV istorijoje: pribėgo prie, apsikabino ir paprašė, kad įremčiau neužtaisytą revolverį jam į galvą... Ai, ir dar liepė atrodyti grėsmingai tarsi iš tikrųjų norėčiau ištaškyt smegenis. Blykst! Atrodėme kvailai, tačiau Čičas buvo be galo patenkintas.

- Keinai, tu geras žmogus. Tikiuosi rasi tai, ko čia atvažiavai.
- Ir aš tikiuosi...
- Sudie, Keinai! Telaimina tave Dievas! - greitai nubėgo atgal į geltoną automobilį, pyptelėjo ir paspaudęs akceleratorių dingo tamsioje alėjoje.

Likau stovėti su ginklu vienoje rankoje ir dėžute šovinių kitoje. Vis dar lijo. Nuo šalčio gelbėjo tik juodas odinis švarkas bei džemperio gobtuvas. Pamažu ėmiau kopti į kalvą - galutinį tikslą. Foresterio lange matau šviesą. Greičiausiai iš tiesų neturi sėbrų - gyvena vienas, pasirinkęs tokią paprastą maskuotę, ir nė nenutuokia, kad Rūkorius žino apie jo išdavystę, tačiau kodėl nepabėgo? Kodėl vis dar gyvena čia? Kodėl jo namas visiškai nesiskiria nuo kitų namų? Kur tie penkiasdešimt milijonų, kuriuos iš mūsų pavogė?

4 epizodas

Ateinu prie Foresterio namo durų slenksčio. Apsidairau - aplinkui ramu: vos keli vasarnamiai, kuriuose panašu, kad niekas jau ilgokai negyvena. Įdėmiai žiūriu į langą - namuose niekas nevaikšto. Tyliai sėlinu prie durų, pridedu ausį - tikrai tylu. Atsisėdu ant pirmo laiptelio ir pasidedu viską šalia: atplėšiu kulkų dėžutę, ištraukiu revolverio būgną, imu po vieną gelsvą mirties garantinį taloną lėtai dėliodamas juos į cilindrus, įstatau atgal, atlenkiu gaiduką, tada paimu likusias kulkas ir susiberiu į švarko kišenę - sužvanga šaltas metalas. Staiga už nugaros sutraška spyna, durys netikėtai atsiveria, iš už jų pasirodo... FORESTERIS! Lėtai paslepiu ginklą kitoje švarko kišenėje, o dėžutę nepastebimai nuspiriu nuo laiptų. Priešais mane stovi Foresteris, tik dabar atrodo žymiai prasčiau nei prieš kelis metus, kai nušovė mano žmoną, o mane paliko nusibaigti. Vos vos laikiausi iš visų jėgų gniauždamas Koltą švarko kišenėje.

- Atleiskite, kas jūs toks ir ko jums čia... - ūmai Foresteris garsiai nusikosėjo; jo paakiai pilki, oda pageltusi, o išsikišę žandikauliai primena subjaurotą kubizmą. - Ko jums čia... - netikėtai užėjo dar vienas kosulio priepuolis, tik jau silpnesnis, kurį sustabdė prisidengdamas paraudusia servetėle. - Ko jums reikia?

Vos įžiūrėjo, kas stovi prie durų.

- Foresteri...
- Ar aš jus pažįstu? Ir kas tas Foresteris? Niekada tokio negirdėjau...
- Tai aš... Keinas! - grėsmingai linktėlėjau prie jo, kad galėtų pamatyti savo budelį.
- Koks dar Keinas?..

Staiga jam iš rankos iškrito servetėlė ir šunsnukis pagaliau prisiminė. Prisiminė, kaip tą naktį Koliną ir Lizą Keinus paliko mirti prakeiktame pakelės motelyje, kaip visai neskubėdamas išsinešė kelis didžiulius lagaminus, pilnus pinigų, į automobilį, o tada tiesiog ėmė ir išvažiavo padoriai nepribaigęs.

- Keinai... - atrodė tarsi pamatęs mirties šmėklą, atėjusią pasiimti jo nusidėjusios sielos. - Aš... Ne... Ne!.. - pamažu ėmė dusti iš jaudulio, kol galop susitvardė ir ištarė žodžius, kurie praėjo pro ausis, nes tuo metu tramdžiau neapsakomą troškimą ištaškyti snukį jam čia pat ant durų kilimėlio. - Keinai, atleisk man...

Tylėjau žiūrėdamas į jį neramiu žvilgsniu - galėjau išties nusukti sprandą - nė šuo nebūtų sulojęs, tačiau be galo troškau, kad Foresterio galva ištikštų, kaip tai be jokio gailesčio padarė Lizai. Noriu pamatyti jo smegenis štai ant tos sienos. Baimė sukaustė sudžiuvusį Foresterio kūną, mane tuo tarpu - įniršis. Stovėjom ten porą minučių tylėdami. Galop sugebėjo suregzti kažką rišlaus:

- Keinai, turiu tavo pinigus! Jie pas mane... Jei tik tu užeitum...
- Kur... - dešinė ranka kišenėje ėmė virpėti.
- Padėjau juos į banką svetimu vardu - Arono Lorenso! Prašau... Pasiimk juos... Matai - man jų nebereik... ia... - vėl šlykščiai atsikosėjo. - Prašau, Keinai... Ką pasakysi? Vardan senų gerų laikų?
- Kur tu juos laikai... - ranka ėmė drebėti vis labiau.
- Banko sąskaitoje Šveicarijoje!
- Kur prisijungimo duomenys...
- Viskas mano kompiuteryje, Keinai. Maldauju... Palik mane ramybėje!.. Aš žinau, ko atėjai...
- Nejaugi?..
- Aš nenorėjau žudyti tavo žmonos... Tiesiog... Tiesiog. Taip išėjo!
- Vesk mane prie kompiuterio...
- Keinai, pažadėk, kad manęs nežudysi!

Žvelgiau į tą atmatą su panieka. Dieve... Pradėjau niršti ant viso pasaulio - kodėl Visagalis pasiskubino pirmiau už mane?! Kodėl jis atima iš manęs šią progą? Užėjau - čiupau už gerklės ir įstūmiau į vidų. Atitempiau Foresterį iki rašomojo stalo, tada su pasišlykštėjimu paleidau susmirdusį jo chalatą.

- Vėžys?
- Taip, Keinai. Paskutinė stadija, - trynėsi pamėlusį nuo smaugimo kaklą. - Manei, ištaškysi smegenis? Juk žinai, kad dabar tai jau nieko nepakeis. Noriu išpirkti kaltes prieš numirdamas, - drebančia ranka nusišluostė prakaitą nuo pageltusios kaktos, - imk pinigus ir bėk.
- Man nereikia tavo sumautų pinigų!
- Ką? Tai ko tau tada iš manęs reik? Negaliu prikelti tavo žmonos ir labai dėl to gailiuosi! Tačiau NEGALIU! Todėl eik po velnių, Keinai!!! - visuomet norėjai daugiau negu tau buvo skirta...
- Man reikia dukters.
- O kas su ja? - Foresterio lūpų kampučiuose pasirodė kraujas.
- Ne tavo sumautas reikalas, - pažvelgiau į kompiuterio ekraną.

Sąskaitoje pamačiau daugiau nei šešiasdešimt milijonų:

- Investavai?
- Investavau ir gavau palūkanas, bet kaip matai dabar man iš jų - jokios naudos, - ėmė kikenti laižydamas kraują nuo lūpų.
- Visą tą laiką sėdėjai čia? Visą tą laiką, kol aš buvau... TU NET NEBĖGAI!
- Rūkorius visuomet buvo smegenys, tačiau niekada nesuprato, kas vyksta. Jūs visi - sušikti idiotai! Imu mažiau gailėtis, kai pagalvoju apie jus, brolyčiai - esat debilai.
- Tikiuosi, sudegsi pragare, išgama...
- Negalėjau pasprukti iš šalies dėl savo.. Na, dėl savo ypatingos kondicijos, kaip matai... Teko kažkaip atsikratyti pinigų. Pažinojau porą gerų brokerių, kurie už tam tikrus procentus išplovė pinigus pervesdami juso į keliasdešimt skirtingų sąskaitų, kol galiausiai po pusmečio jie visi atėjo pas mane.
- Šiknius prakeiktas... 

Foresteris liūdnai žvelgė pro langą:

- Manai, pats to nežinau? O, Keinai! Manai, tu už mane kažkuo geresnis? Pagalvok apie savo paties likimą! Pasiimk tuos pinigus ir spruk, spruk kol gali, šunie! Tik laiko klausimas, kada Rūkorius sužinos apie tai. Pala... O jis žino?.. Todėl tu čia? Jis nori, kad mane nužudytum? Cha cha chaaaaa!!! - jam besikvatojant per barzdą nutekėjo kraujas. - Tuomet ŠAUK, budeli!
- Jis turi mano dukrą... - pažvelgiau į jį su beprotšika šypsena.
- Žinai, Keinai, jei man rūpėtų tavo sumauta dukra, tu tikrai apie tai žinotum, deja... Na? Ko lauki?
- Žinai, Foresteri, tu esi išgama, kuris vertas ilgos ir skausmingos mirties. Nė neįsivaizduoji, kaip ilgai laukiau ir ruošiausi tai padaryti, kol pamačiau, bet...

Ištraukiau revolverį iš kišenės ir nukreipiau jam tiesiai į snukį. Stovėjome vienas nuo kito per kelias pėdas.

- ... Rūkorius liepė tave nudėti. Jei to nepadarysiu, nužudys Džeinę.

Staiga šypsena Foresterio veide dingo - jo blefas neišdegė, o tikroji baimė pagaliau iškilo į paviršių - bijojo mirties daug labiau nei aš.

Sako, kad žvelgiant į vamzdžio gilumoje tūnančią kulką pro akis pralekia visas gyvenimas. Jei jame nespėjai nieko sutaisyti - drebėsi kaip sumautas lapas. Po to, ką tuoj padarysiu, daugiau nieko nebesigailėsiu stovėdamas prieš Rūkorių. Nebijosiu.

- Lik sveikas, išgama... - ir šoviau jam tiesiai į akį: didelis smegenų gabalas ištiško ant sieninio laikrodžio su gegute.

Foresterio kūnas gracingai žnektelėjo ant žemės, tuomet priėjau ir suvariau į krūtinę ir kojas likusias penkias kulkas - už mus su Liza. Numečiau ginklą ant žemės prisėdęs prie kompiuterio. Nors tarnavau jūrų laivyne (ten visiems atrodžiau tik kvailas kareivukas), naudotis kompiuteriu šiek tiek mokėjau. Juk vaikystę praleidau skaitydamas komiksus, žiūrėdamas Q. Tarantino filmus bei žaizdamas kompiuterinius žaidimus. Prisijungiau prie Foresterio sąskaitos: padariau porą pervedimų - Patriko, Šono ir Džeinės ateičiai. Atlikęs visa tai, nuėjau į garažą. Radau ten seną kirvį. Susikaupiau ir užsimerkiau. Šast! Iš virtuvės atsinešiau didelį polietileninį maišą ir įdėjau tai, kas liko iš Foresterio į vidų, užrišau. Viską atlikau čia pat ant kilimo. Nusiplovęs rankas ėmiau ieškoti automobilio raktelių. Foresteris vairavo seną „Ford Mustang“ kabrioletą - bjaurybė turėjo gerą skonį. Radęs raktelius, įmečiau maišą su galva į bagažinę. Regis, viskas. Pakėliau nuleidžiamą brezentinį stogą, įsėdau ir užvedžiau žvėrį po kapotu. Laikykis, Džeine... Greitai viskas pasibaigs.

5 epizodas

Judu link paskutinio tikslo. Liko dar šiek tiek iki rytojaus. Sustojau kažkokioje pakelės stovėjimo aikštelėje pailsėti. Užmigau ant priekinės sėdynės. Sapnuoju kosmosą: pakylu virš Žemės, matau visus. VISUS iki vieno. Džiaugiuosi. Paskui atsisuku į Saulę: iš už jos pasirodo meilus Lizos veidas, kuri eina prie manęs ir ima už rankos - vedasi ant kažkokios planetos paviršiaus. Vaikštome tuščiais prieblanda nusėtais laukais, tačiau džiaugiamės, kalbamės, kaip senais gerais laikais. Ji rodo į Žemę ir tyliai kužda: „Matai? Ten žaidžia Džeinė. „ Ir iš tiesų matau: Džeinė kapstosi smėlio dėžėje su kitais vaikais - juokiasi, kaip ir mes. Sapnas baigiasi: atsibudęs po daugybės metų pirmąkart nusišypsau. Rytas.

Važiuoju tuščia gatve į kitą miesto galą. Dabar beveik šešios. Iki vakaro turiu daug laiko. Miegojau vos kelias valandas - greitai pailsėsiu kaip pridera. Negaliu bėgti nuo to. Noriu padaryti kai ką prieš atsisveikindamas su Džeine. Išsuku iš pagrindinio kelio ir judu link vandenyno. Mustango variklis maloniai birbia rudeninio ryto vėjyje. Nuleidžiu langą ir iš dokumentų dėklo išsitraukiu cigarečių pakelį. Dėkui, Foresteri - parage tau jų jau neprireiks. Dešine ranka išsiimu vieną mėlynų „Camel“ ir, laikydamas keliais vairą tiesiai, prisidegu kaire. Štai koks tas pavojingas vairavimas. Geras jausmas ir tiek. Po kelių valandų būsiu prie vandenyno, o nuo ten iki Mončio sąvartyno gana patogu nuvažiuoti. Slėpdavomės pas Montį, kai bėgdavome iš kitų valstijų. Namai - ten, kur širdis. Gimtasis Niujorkas. Neseniai Montis atsidūrė kaliūzėje. Deja, ne už mūsų, bet savo paties nuodėmes - nušovė kelis reketuotojus. Teismas skyrė jam sušvelnintą bausmę - trejus metus Altonos vidutinio saugumo kalėjime. Pasikorė kameroje - neatlaikė kalėjimo spaudimo. Sąvartynas uždarytas - puiki vieta palikti Foresterio subjaurotai kaukolei.

Važiuodamas Barklėjaus aveniu tolumoje pamatau vandenyną: rudeninė saulė nušviečia bangas ir horizontas virsta aukso reginiu. Groja graži muzika. Jei neklystu, imtuvo skydelis rodo „Brand New - Sowing Season“. Pastatau automobilį pustuštėje uosto aikštelėje - kai kurie jūrininkai ir vietiniai žvejai jau spėjo atvažiuoti į darbą. Nusileidžiu laipteliais ant mažo smėlio lopinėlio už uosto. Nusiaunu batus ir nueinu prie vandens nešdamasis pustuštį cigarečių pakelį bei „Ford“ raktelius. Atsisėdu ant šalto smėlio, prisidengdamas nuo vėjo uždegu cigaretės galiuką. Gera. Ima užlieti ramybė. Pažvelgiu į tolumą - už kelių kilometrų plaukia didžiulis tanklaivis. Ore sklando žuvėdros. Kairėje matau uosto kranus - aplink juos taip pat sukasi šie balti paukščiai. Jaučiuosi tikrai puikiai. Per šias tris beprotybės dienas net neturėjau laiko pagalvoti apie tai, kad aukojuosi vardan Džeinės. Ko gero ji mane prakeikė, už tai, kaip pasielgiau su ja ir motina... Suprasiu, jei nenorės matyti, kai sugrįšiu užbaigti reikalų su Rūkoriumi. Dabar pagaliau žinau, kodėl ta maloni senutė autobuse nenuliūdo, kai paminėjau jos vyrą. Po galais... Kokia ta juodaodė senutė buvo rami ir tyra.

Sėdėjau rūkydamas cigaretes vieną po kitos. Sušalo pasturgalis, todėl dar kiek pasėdėjęs grįžau atgal į automobilį. Nesiskubinau važiuoti - vaizdas pro langą buvo tiesiog puikus. Dar kiek pasišildžiau kylančios saulės spinduliuose. Galop atvažiavau iki netoliese esančios užkandinės - sukirtau didžiulį sūrainį su bulvytėmis ir kola. Niekada nevalgiau greito maisto. Regis, patyriau tiek daug per šias dienas. Gal net per daug.