Atviras monologas

Pakimba nenorom varvekliai, kai pavasarį kviečiu,
Aprimsta šiaurės drebulys, surinkęs nuodėmes
- Matau, mielasis, suprantu, kuria gatve suki. Neišsiginsi.
Bet palydėt neveršiuos, – nežinau, ar Dievo šitaip duota.

Vis tiek nepasakyki greitai, kad gana. Suspėsi.
Paspringsiu aš rauda ir maldoje savęs nebrasiu.
Vėliau šypsosiuos tyliai pasislėpusi pilkam kampe,
Kartosiu sienoms: „Aš daugiau jau nieko nebenoriu“.

Užglostys šiluma išsūdytas peržiem žaizdas,
Aptirps balandy įšalas ir iškorės kvaila paguoda,
Tiktai kažin, ar siela susipras išmest aistras? –
Nemoka apskaičiuot – vien tik jausmai jai kelią rodo.

Pabursiu ugnimi, pūkais ir šnabždesiu širdies.
Prašysiu ramumos. Ir tvirto glėbio.
Nors nedažnai. Nors neilgam, - kiek laikas atseikės,
Kiek leis dar sukti gyvasties karolius.