Vizija

Matau didžiulį ąžuolyną
Įkelti koją ten - tabu.
Prie aukuro rankas supynę
Vaidilos meldžiasi kartu.

Balti plaukai lig juostos krinta,
Jų basos kojos pelenuos,
Į plaukus rūtų dar įpinta,
Jos šlapios nuo aušros rasos.

Visų vyriausias ima lazdą
Ir pakelia dangun rankas.
Drabužis baltas vėjuos plazda,
Jis pradeda kalbėt maldas.

Kartu su žodžiais dūmas kyla,
Šita malda tokia keista:
Ji apie meilę, apie tylą
Vargu ar šiandien būtų suprasta.

Maldoj neprašo jie naudos ir aukso,
Neprašo perlų nuostabių,
Šitoj maldoj vargai įausti
Žmonių, lietuvių paprastų.

Kad jų javai brandintų grūdą,
Žirgai, kad būtų eiklūs ir sveiki
Ir, kad tauta negrimztų liūnan -
Šėtono kėslai baisūs ir pikti.