Pavakarojimas be vaidinimo

Išaudė lapkritis Saulutei storus marškinius,
O gruodis nukalė Mėnuliui balkšvą tiltą –
Keliaus juo apgraibom šviesa į Žemę,
Nes juk naktis šiam pusmečiui laimėjo bylą.

Rusena už langų varinės šviesos,
Arbatinukas sušvilpia prie stalo:
Puodeliai barška, kvepia mėtomis,
O jau kalboms, atrodo, nebus galo...

Įkaitęs prie ugnies plaukuotas katinas 
Išriečia kuprą – prašo meilės negailėt.
Jau tiesias rankos mažos – čiups už kailio,
Bet šis išsisuka: nemėgsta su vaikiukais prasidėt. 

Smagus judėjimas senoj troboj, –
Atrodo, šypsosi netgi sienojai:
Juk taip retai čia klega tiek žmonių –
Vien tik močiutė ir jos draugas keturkojis.

Pavakarojimas kartu – tai gyvastis namų,
Pilnatvės valandos, pripildytos dienos akimirkų.
Geriausias laikas dar suspėti pasakyt žodžius,
Kurie svarbiausi. Būtini. Ir be vaidinimo.

Iššlakstė lapkritis visas spalvas, –
Paliko gruodžiui pilką, juodą ir dar baltą.
Ilgėsis Žemė Saulės, žalumos, gamtos giesmių
Ir kaups jėgas apgint pavasarį nekaltą.