Dvasių VedlėPradžia
Grįžti į "Sapnų tikrovė" (10)
Lordas Janas atsiduso ir mąsliai pasiglostė barzdelę. Jis bandė įsiklausyti į Finansų ministro ataskaitą, tačiau galvoje besisukančios mintys buvo visai ne apie dievo Loknato teritorijos gerovę. Pro didelius tarybos salės langus švietė saulė, tačiau viduje buvo šalta ir nejauku. Vadovas nužvelgė vienoje akmeninio stalo pusėje sėdinčius senus, barzdotus ministrus, po to sėdinčius kitoje pusėje, ir nejučiom vėl dirstelėjo į duris. Tartum išgirdęs tylų šeimininko įsakymą, pro jas įėjo Jano padėjėjas Urinas, prižingsniavo prie lordo ir kažką sušnabždėjo į ausį. Janas atsistojo, ir ministras nutilo.
- Aš tuoj grįšiu, tęskit be manęs, - tarė jis ir kartu su Urinu išsiskubino iš salės.
Jie įžingsniavo į šalia esantį kambarį, kur laukė žudikų vadas. Matėsi, kad jis buvo sunerimęs ir nervingai mindžikavo.
- Tikiuosi šįkart naujienos geros, - susinėręs rankas už nugaros ištarė Janas.
- Na... – numykė vyras, - mano žmonės buvo pametę jų pėdsakus, bet dabar jau vėl juos susekė.
Lordas rūsčiai tylėjo. Žudikas pridėjo:
- Mes žinome, kur jie dabar yra, tad manau, greit juos sučiupsime.
- Manai? – Janas pirštais pasitrynė smilkinius, - ir kodėl mane supa vien idiotai... Kur link jie dabar keliauja?
- Manyčiau, kad traukia į Kalnyną.
Lordas mąsliai pasisuko į langą, tada tyliai tartum sau prabilo:
- Kalnyną. Na, žinoma, ta mergiotė keliauja pas minkštaširdžius Aivo kvailius, - jis mąstydamas glostėsi barzdelę, kai staiga sustingo. – Urinai, duok žinią į Kalnyną, kad mano dukters pagrobėjai juda jų link ir kad mano duktė jau gali būti nebegyva, o vietoj jos keliauja apsišaukėlė.
- Klausau, lorde, - padėjėjas nusilenkė ir tuoj pat išėjo iš kambario.
- O tu pasirūpink, kad atliktum savo darbą šįkart tinkamai. Tai paskutinis šansas.
Gavęs leidimą pasišalinti, vyras kuo skubiau dingo iš kambario. Janas žiūrėjo pro langą, kai staiga pro jį šmėstelėjo kažkoks šešėlis.
- Prižiūrėk, kad jis daugiau manęs nebenuviltų. Kitaip... – lordo lūpomis nuslydo šalta šypsena, - žinai, ką daryti.
- Taip, mano tėve, - nuskambėjo tylus vyriškas balsas ir šešėlis lange dingo.
Toras sėdėjo ir žiūrėjo į moters statulą. Nedaugelis žinojo, kad iš tikro ji vaizdavo deivę Debesną, kurios pasekėjų šiapus Bedugnių kanjonų buvo vos kelios dešimtys. Atskiros nedidelės grupelės išsibarstė po Melmutiją, kiti tapo klajokliais.
- Baik dejuoti! – pasigirdo gretimam kambary Zelgos balsas, - Na, ir opumas tavo!
- Ak tu..! – girdėjosi, kaip Kernonas piktai caktelėjo liežuviu.
Jaunuolis nusijuokė. Ta apkūni, nedidukė moteris tikrai būdavo gruboka, nors savo gydymo žiniomis prilygo daugumai specialistų.
Lauke pasigirdo linksmas juokas ir balsai, ir netrukus į palapinę sugriuvo visas būrys muzikantų. Pirmosios į palapinę įlėkė šokėjos, apsidariusios skaisčiai geltonomis suknelėmis su raudonais apvadais. Paskui šypsodamasis įėjo jaunas smulkutis vaikinukas ilgais rudais plaukais, kurie dengė kairiąją veido pusę, ir rankose laikantis fleitą bei gitarą. Netrukus pasirodė dar du vyrai nešini dideliais būgnais. Vienas iš jų - aukštas ir stambus blondinas su dailia barzdele ir ūsais - dabar griausmingai kvatojosi. Šalia einantis juodaplaukis vyriškis vis dar kažką pasakojo, kai nustebęs nutilo, pamatęs Torą.
- Torai! – riktelėjo šokėjos ir prišoko prie jo.
- Ei, mergaitės, ramiau, - vaikinas šyptelėjo ir žaismingai gnybtelėto abiems į pašonę.
Abi nusikvatojo ir pakštelėjo jam į skruostus. Į palapinę lėtai įžengė dar vienas muzikantas, jau įkopęs į antrąją gyvenimo pusę, kiek pražilusiais plaukais, bet švaraus ir skaistaus veido. Rankose jis nešėsi gitarą ir maišelį pinigų.
- Torai, net nesitikėjom tave išvysti taip greitai, - tarstelėjo stambuolis, dėdamas į atokiausią kampą būgną.
- Man reikia jūsų pagalbos.
Tuo tarpu vyriausiasis vyras susidūrė su dvasių vedlio žvilgsniu, nebyliai linktelėjo. Tada priėjo prie statulos ir, išsitraukęs vieną monetą, ją pabučiavęs, padėjo šiai po kojų.
- Kas nutiko? – susirūpinusi paklausė viena iš merginų.
- Nagi, mergaitės, palikit jį ramybėje, - šyptelėjo senasis muzikantas, padavė vienai iš jų savo gitarą ir prisėdo šalia. – Tave vėl kažkas persekioja?
- Ne, bent jau kiek žinau, ne.
Pasirodė Zelga su Kernonu. Karys piktai žiūrėjo į moterį, o ji patapšnojo jam per pilvą ir plačiai išsišiepė.
- Visai kaip naujas! Torai, tu puikiai pasirūpinai šio gražuolio žaizdomis.
- Jau sakiau, mano vardas Kernonas! - karys sugriežė dantimis.
- Žinoma, mielasis, žinoma.
Visi aplink nusijuokė, ir Kernonas staiga pasijuto nejaukiai.
- Kaip sekėsi? – Zelga kreipėsi į muzikantus.
- Puikiai! Pasirodėme be priekaištų, šeimininkai liko labai patenkinti, - patenkinta tarė šokėja.
- O jau šeimininko sūnaus gražumas! – šūktelėjo kita, - žinoma, ne toks gražus, kaip Toras.
Visi vėl linksmai sujudo, tik karys nepatenkintas susiraukė. Kuo ilgiau jie delsė, tuo didėjo šansas neberasti Leticijos. Jis piktai dėbtelėjo į dvasių vedlį, ir pastarasis taip pat surimtėjo. Šitą dirstelėjimą pastebėjo ir senasis muzikantas. Jis mostelėjo ranka ir visi nutilo.
- Leiskit mums ramiai pasikalbėti, - tarė jis, padavė pinigų maišiuką Zelgai ir linktelėjo.
- Nagi, skirstykitės prie savo darbų! – pliaukštelėjo rankomis moteris, ir visi išvaikščiojo į visas puses.
- Beje, mano vardas Tsu, - ištarė vyras ir pagarbiai linktelėjo.
- Kernonas, - karys taip pat linktelėjo.
Toras išsitraukė iš krepšio durklą ir padavė Tsu. Šis atidžiai apžiūrėjo ašmenis ir mąsliai susiėmė už smakro.
- Nemaniau, kad kada nors dar pamatysiu šį ženklą... Orinai!
Jaunasis fleitininkas kyštelėjo galvą iš gretimos patalpos, tada klausiamai žiūrėdamas prižingsniavo artyn.
- Ar čia tai, apie ką aš galvoju?
Orinas padėjo lėkštes, kurias nešė sudėlioti vakarienei, ant stalo ir paėmė durklą. Apžiūrėjęs, jis piktai susiraukė ir nejučiom prisilietė prie plaukų dengiamos veido pusės.
- Tikrai taip, - tvirtai linktelėjo jis, - Raudonasis Banketas.
- Ačiū, Orinai, - Tsu liūdnai atsiduso, - prieš beveik septynerius metus viešėjome Gdynėje. Ten ir susidūrėme su šia grupuote. Jie persekiojo visus kitatikius, visus ne Loknato žmones, o kai sužinojo, kad mūsų trupė Debesnos pasekėjai, naktį sukėlė gaisrą palapinėje. Tąkart mes praradome savo jaunesnįjį sūnų, o Orinas... na, Orinas liko sužalotas visam gyvenimui.
Fleitininkas nusibraukė plaukus nuo veido ir visi pamatė žiaurius ugnies paliktus randus, nieko nereginčią balzganą akį. Per Kernono kūną nubėgo šiurpas. O jei Leticijai nutiks tas pats?
- Miesto sargyba visą kaltę suvertė mums patiems... – tęsė Tsu. – Tai žmonės, su kuriais negalima juokauti, jie nesilaiko jokių taisyklių, neturi tabu. Ir labai mėgsta, jei žmonės žino, kad tai jų darbas, štai dėl ko viskas, ką jie daro, yra pažymėta šiuo ženklu.
Vyras atidavė durklą Torui ir uždėjo ranką jam ant peties.
- Nesivelk į reikalus su jais, Torai, - rimtai tarė Tsu.
- Ačiū už rūpestį, - jaunuolis nusišypsojo, - tačiau aš jau sakiau, kad nesu toks žmogus, kaip tuomet, kai mes pirmą kartą susitikome. Sugebėsiu savimi pasirūpinti.
- Gerai, - muzikantas atsiduso, - tai kaip jūs įsivėlėt į šitą liūną su Raudonuoju Banketu?
- Aš keliauju su jauna ledi, - pradėjo Kernonas, - šįryt ją pagrobė. Stabtelėjus prie Loknato bažnyčios, mus užkalbino kažkokia ragana, pažadėjo išspręsti visas problemas, o Leticijai šiuo metu jų netrūksta... Kai nusekiau paskui, mane užpuolė. Šitą durklą vienas iš jų įsmeigė man į nugarą.
- Girdėjau, kad pastarosiomis dienomis Nemare dingo keletas jaunų merginų, - įsiterpė Orinas. - Neseniai Tairą ir Arsą taipogi vidurį dienos užkalbino kažkokia jauna ragana, žadėjo turtus ir šlovę, bet Rendži ją nugynė šalin.
- Prekyba žmonėmis? – klausiamai tarstelėjo dvasių vedlys.
Kernonas piktai trinktelėjo kumščiu į stalą ir visi sužiuro į jį.
- Prakeikimas... – sumurmėjo jis. – Ar jūs bent įsivaizduojate, kiek Melmutijoje kainuoja jauna, graži moteris? Ten vis dar gyvuoja vergija, tad nenuostabu, kad kažkas sugalvojo iš to pasipelnyti!
- Tai gera naujiena, - šyptelėjo Toras, ir tuoj buvo nuvertas deginančių žvilgsnių, - jei Leticiją pagrobė pardavimui, niekas jos nelies. Vadinasi ji vis dar sveika ir gyva. Pone Tsu, ar galėtumėte duoti rūbų jam, - jis mostelėjo į Kernoną, - ir parduoti dar du žirgus?
Muzikantas nusišypsojo ir linktelėjo. Staiga kažkur palapinėje kilo triukšmas ir pasigirdo šokėjos balsas:
- Gaudykit šunis!
Į kambarį įpuolė du dideli rudi šunys, džiaugsmingai pripuolė prie juodaplaukio vyro, tačiau šiam pabandžius bent vieną iš jų sučiupti, praslydo pro rankas ir nušuoliavo prie Tsu. Pastebėję svetimus, abu sustojo ir pasiuto įnirtingai loti. Toras pašoko lyg įgeltas, išsigandęs atsitraukė atatupstas ir atsirėmė į Kernoną. Pastarasis nustebęs ir nesuprasdamas žiūrėjo tai į jį, tai į šunis, kuriuos tuoj pat pasitaikius progai pačiupo Tsu su Orinu ir nusivedė šalin. Šalia sustojo uždususi mergina. Karys uždėjo ranką jaunuoliui ant peties, ir šis net krūptelėjo.
- O, atsiprašau... – dvasių vedlys skubiai pasitraukė nuo jo ir su palengvėjimu susmuko ant suolo.
- Atleisk, Torai, nemaniau, kad Mako su Kora šitaip puls į pagrindinį kambarį... – šokėja prisėdo šalia. – Ar gerai jautiesi?
- Ne itin, bet tuoj praeis, - jis giliai įkvėpė, po to lėtai iškvėpė ir nusišypsojo.
Kernonas vis dar spoksojo į vaikiną, tačiau nieko nesakė. Grįžo Tsu.
- Šunys vėl pririšti, gali nebesijaudinti, Torai, - muzikantas atsisuko į merginą ir griežtesniu balsu tarė: - Taira, ir ką tu galvojai!?
Šokėja kaltai nuleido galvą. Dvasių vedlys atsistojo, uždėjo ranką Tsu ant peties ir vyras pasiduodamas atsiduso. Tada mostelėjo ranka ir pasakė:
- Altas jau ruošia jums žirgus.
- Gerai, nueisiu jam padėti.
Toras nužingsniavo ir tuoj dingo už užuolaidos. Taira taip pat paskubėjo dingti, kol vėl nebuvo išbarta.
- Ak, tie vaikai, - sudejavo muzikantas ir pajudėjo į priešingą pusę, nei nuėjo Toras, - eime, pažiūrėsim kuo tave aprengti.
- Ilgai jūsų trupė su Toru pažįstami? – pasidomėjo Kernonas.
- Gal trejus su puse metų.
Jie įėjo į nediduką kambariuką, su užuolaida perskirtą į dvi dalis. Abiejose pusėse stovėjo po keletą skrynių. Tsu vieną jų atidarė.
- Radome jį Dykynėje, netoli Hatoros, - pradėjo vyras, rausdamasis skrynioje, - supančiotą grandinėmis ir visiškai be nuovokos. Atrodė, kad Dykynės smėlynuose klaidžiojo jau ne vieną dieną. Tu juk žinai, kas tas vaikas?
Kernonas linktelėjo. Tsu pakėlė vienus marškinius, apžiūrėjo ir vėl įdėjo atgal.
- Kad jis buvo dvasių vedlys, mums nelabai rūpėjo, - tęsė, - priglaudėm pas save, Zelga išgydė žaizdas. Deja, ne visos žaizdos taip lengvai gydomos. Štai, pasimatuok, - jis padavė marškinius. – Tuo metu dar prieš atvykstant į Hatorą, kažkas pradėjo darytis mūsų trupei. Visi ėmėme sapnuoti košmarus, Taira ir Arsa pasiligojo. Niekas negalėjo pasakyti, kas darosi, nors kreipėmės į žinomiausius gydytojus ir žiniuonis. Kai Toras sustiprėjo, jis pasakė, kas nutiko, - Tsu ištiesė dar liemenę ir tęsė toliau, - Pasirodė, viešint Tigro saloje, pas mus lizdą susuko piktosios dvasios.
Jis nutilo. Kernonas susidomėjęs klausėsi. Marškiniai ir liemenė tiko jam kuo geriausiai. Tsu uždarė skrynią ir priėjo prie kitos. Pastarojoje gulėjo keletas ginklų bei nežinomo turinio paketai. Muzikantas paėmė didelį, kiek lenktą peilį ir padavė kariui. Šis ištraukė ginklą iš makštų ir patenkintas peržvelgė ašmenis.
- Jei kada nors pamatysi, kaip atsikratoma piktosios dvasios, - tarė Tsu, žiūrėdamas tiesiai Kernonui į akis, - tada suprasi, kodėl mes taip gerbiam ir mylim Torą.
