Nebaigta pjesė mechaniniam draugui

Scena netvarkinga, tačiau bervarkėje galima įžvelgti šiokį tokį dėsningumą. Ant grindų išmėtyti piešiniai ir popieriaus lapai su bereikšmėmis frazėmis. Sienos nukabinėtos kankinimų nuotraukomis. Šalta ir nejauku.
VEIKĖJAI:
JI – tradomaisiais marškiniais apvilkta,jauna maždaug 20 metų mergina. Netvarkinga šukuosena, plaukai užkritę ant veido. Pajuodę paakiai.

JIS – vienas asmuo, suskilęs į tris vaidmenis.
Žmogaus - tarsi paties Dievo ranka nuspalvinta siela. Žmogus, kaip tai ir yra įprasta turi varda ir pavardę. Jis irgi turi.

Draugo – nuoširdaus ir mylinčio, truputi naivaus arba labai pikto, nes tiki, kad ugnis dega net tada, kai nesivargini jos kurstyti. Kartais tai būna tiesa. Kartais.

Kankinio – savo susikurtu didžiu ir neapmaldomu skausmu, užgožiančiu kitus Dulsinėja vaidmenis. Beatodairiškai tiki savo teisumu. Tegul sau tiki.

SENĖ – susiraukšlėjusi, uniformuota moteriškos lyties būtybė. Gyvena pagal taisykles ir taisyklėmis. Laikosi griežtos dietos ir dar griežtesnės darbotvarkės. Jomis ir užpildo savo gyvenimo tuštumą.


JI  (sėdi ant scenos krašto. Kažką niūniuoja. Linguoja pirmyn atgal sunkiais vienodais intervalais. Į patalpą įeina pagyvenusi, bjaurios išvaizdos moteriškė. Tvarkosi, nesiklauso jos net ausies krašteliu)

Aš noriu parašyti knygą. Man nesvarbu, ar kas ją skaitys, aš pati net neketinu jos atsiversti... Privalau rašyti, ir negaliu kitaip, bet virvė spaudžianti man rankas, kas sekunde įauga man vis labiau ir labiau į mėsą. Savokos laikas ir nebūtis jau niekuo nebesiskiria viena nuo kitos. Žodžiai ir prisiminimai kaip niekingą šunytį smaugia mane.. Skauda.

Moteris neatkreipia į JĄ nei mažiausio dėmesio. Vienas po kito renka piešinius, deda juos į kibirą. Padega.

JI abejingai stebi savęs naikinimo apeigas. Nusisuka.

JI. Aš senis, sergantis Alchaimerio liga.. su kiekviena sekunde vis labiau netenku savęs..(pasisuka, ir maldaujamai žiūri į moterį.) Ar supranti…? Aš netenku vilties. Šventos vilties, kuria visada galėčiau tikėti. Net dabar, kai nebetikiu niekuo.

SENĖ. Pas jus atėjo. (ant stalo pastato smėlio laikrodį.) duodu lygiai 7 minutes ir 45 sekundes.
(išeina)

Įeina JIS. Baltai nugrimuotu pajaco veidu, neišduodančiu jokių emocijų. Šaltas ir bejausmis įžygiuoja į patalpą ir žiojasi sveikintis.

JI. Nesisveikink, nereikia. Nekenčiu pokalbių iš pareigos. Nekenčiu tavo buvimo čia nes jis irgi iš pareigos. Nekenčiu tavo elgesio ir tuoj imsiu nekęsti tavęs. Išeik.. Dink iš čia. Man nereikia to gailesčio ir pareigos teatro spektaklių. Geriau nušauk mane, tavo išmalda man už dešimtis kulkų šlykštesnė.
JIS.  Aš turiu dar 5 minutes. Aš pasinaudosiu jomis. Ir tavo bejėgiškumu.
JI. (sarkastiškai, keistos šypsenos perkreiptu veidu) Ką padariau, kad būtum man taip dėkingas?Kuo nusipelniau tokio malonaus tavo elgesio ir šio apsilankymo? Šio pasaulio didieji prisiminė menkaverčius žemės tarnus? Ar tau ko nors reikia? Jei taip, tu tik pasakyk man. Galėčiau savo širdį tau atiduoti mainais už tai, kad prieš pat mirštant dar spėčiau pamatyti tave tokį, kaip anksčiau, tą patį, kurį pažinau ir mylėjau…Be kaukės, be išnaudojimo, be tavo naujojo sielos draugo spaudo visame kame. Man jau nesvarbu kaip mirti, todėl galiu tai padaryti kad ir dėl tavęs, nors puikiai žinau, kad nesi to vertas…
Ar žinojai, kad vienatvė - tikra vienatve, be jokių iliuzijų, tokia, kuriai mane pasmerkei ateina prieš pat beprotybę ar savižudybę.
JIS. Tu pati kalta. Kalta pagal visus mano paties parašyto įstatimo straipsnius.
Tau nei karto neprireikė manęs, kai ir man tavęs nereikėjo.
(trenkia jai)
Tu nemoki išklausyti kaip aš 101 kartą pasakoju apie tai, ką jaučiu, taip paprastai, lyg kalbėčiau apie dantų valymą.
(paspiria koja)
Aš netapau nepakeičiamu. Tu esi kalė. Rujojanti patelė. Palieku tave čia mirti. Ateidinėsiu kasdieną ir masturbuosiuosi, žiūrėdamas į merdinčią tave. Ar girdi? Tu mirsi!
(Trenkia atbula ranka ir nutyla).
JI. (pargriuvusi ant žemės. Nusivalo iš burnos ir nosies bėgantį kraują. Neverkia, tik žiūri vaikišku, klausimų kupinu žvilgsniu )
JIS. (Staiga nurimsta. Apsimeta, kad nemato jos.) Matai, aš turiu savo skausmą. Maudausi jame, draskau savo žaizdas, kad paskui galėčiau klykti iš skausmo. Man reikia, kad manęs gailėtųsi.
Tau neskauda taip, kaip galėtų. Todėl esi man svetima.
JI. Kodėl man tai sakai?
JIS. Žinojimas išlaisvina žmogų, bet padaro jį nelaimingą. Negi iki šiol nesupratai? Aš nenoriu, kad tu būtum laiminga. Mano žaislai negali būti laimingi be manęs. Jei taip atsitinka, vadinasi, atėjo laikas juos išmesti. Bet tai būtų per daug paprasta. Aš noriu, kad jie patys išeitų. Išeitų iki negalėjimo kupini skausmo ir žinojimo, kad jau nebegalės būti laimingi niekur kitur. Noriu kauju išdeginti nuosavybės atspaudą jūsų spranduose, kad grįžtumėt paliegę ir nusižeminę, kad toliau galėčiau su jumis žaisti.
JI. Bet jei tai užsitęs, nebejausiu tau nieko. Nei paniekos nei pykčio, jokių sušiktų sentimentų. Nieko. Ir aš nebegrįšiu. Tu juk supranti?
JIS. Ne.