Dvasių VedlėPradžia
Grįžti į "Sapnų tikrovė" (9)
Kernonas nuskubėjo paskui, praėjo nedidelę arką ir akis į akį susidūrė su trim vyrais, kurie pašaipiai šypsodamiesi, išsitraukė peilius.
- Kur ji?! – riktelėjo karys.
- Tu jos niekada nerasi, - nusijuokė vienas ir puolė.
Kernonas atšoko į šalį, išsisukdamas peilio, pačiupo vyrą už rankos, truktelėjo į save ir iš visų jėgų su keliu trenkė šiam į pilvą. Nieko nelaukę kiti du puolė kartu. Karys pastūmė iš skausmo susirietusį užpuoliką į vieną iš draugų, pritūpdamas išsilenkė antrojo ginklo ir atsivėdėjęs užvožė šiam per smakrą. Likusį sveiką žaliūką Kernonas pagriebė už gerklės, išmušė iš rankų peilį ir piktai sušvokštė:
- Kur ji?!
Užpuolikas tik kažką sugargaliavo, nepavykus išsivaduoti, pamojo ranka į pastatą. Staiga nuo arkos pasigirdo piktas juokas ir tiesiai ant kario nugaros nušoko dar vienas vyras. Kernonas net sustugo iš skausmo, kai šis suvarė peilį jam į sprandą, paleido savo auką, tada sugriebė pasalūną ir nusviedė šalin. Durklas liko įsmeigtas, netrukus visa nugara permirko krauju, o karys susvirduliavo. Užpuolikas atsistojo, pašaipiai šyptelėjo ir, apėjęs iš šono, vėl šoko, bet Kernonas išsilenkė kumščio ir mikliai išsitraukęs kirvį, kurį laikė pasikabinęs prie juosmens, kirto jam per pilvą. Sunkiai alsuodamas, karys apsidairė ir lėtai nupėdino per kiemą. Pastarasis baigėsi neaukšta tvorele, už kurios jau matėsi tik Nemariosios vandenys. Atsigaivalioję likę trys vyrai piktai kažką pasitarė nežinoma kalba, tada vienas išsitraukė arbaletą ir nusitaikė į Kernoną. Šis kaip tik atsisuko ir dar spėjo pakelti ranką, strėlė ją pervėrė kiaurai. Šaulys užsitaisė arbaletą iš naujo. Karys išsigandęs žengtelėjo atbulas, akis aptraukė migla ir jis suklupo. Netikėtai priešais kažkas sušmėžavo. Kernoną stumtelėjo ir jis persivertė per tvorą. Strėlė prašvilpė pro pat tik truputį įdrėksdama skruostą. Karys dar spėjo pamatyti ilgą gyvatišką kūną, kai sąmonė jį apleido vos tik pūkštelėjus į vandenį.
Toras išgręžė skarelę ir, niūniuodamas linksmą melodiją, patraukė takeliu palapinės link. Jis įsikūrė apleistoje medžiotojų pašiūrėje, pastatytoje visai netoli Nemariosios upės kranto, tarp dviejų didžiulių riedulių. Šioje vietoje buvo daugybė įvairaus dydžio akmenų, visa upės atkarpa tekėjo per milžinišką riedulių lauką.
Gavęs tokią sumą iš Leticijos, vaikinas vakarykščią dieną paskyrė apsipirkimui, o dabar išsimaudęs upėje, apsirengęs švariais rūbais ir susitvarkęs žaizdas jautėsi pilnai atsigavęs.
Staiga Toras stabtelėjo ir atsigręžė. Apimtas keistos nuojautos, jis dairėsi po upę, kai žvilgsnis užkliuvo už kūno, pastrigusio tarp dviejų akmenų. Geriau įsižiūrėjęs, jis netikėdamas net sumirksėjo.
- Ten juk... Kernonas.
Praėjo dar kelios akimirkos, kol jis pilnai suvokė šią mintį ir galvotrūkčiais puolė atgal prie upės. Įbridęs iki kelių, sustojo ir pamindžikavo vietoje, nebežinodamas ką daryti – vandens baimė buvo pernelyg didelė. Šalia atsirado Angusas ir, nieko nelaukęs, nėrė į bangas. Priplaukęs prie Kernono, jis atsargiai sukando už apykaklės ir timtelėjo, išlaisvindamas kūną, tada skubiai nusiyrė į krantą. Toras padėjo vilkui ištempti karį ant sausumos, tada atidžiai apžiūrėjo ir lengviau atsiduso.
- Jis vis dar gyvas.
Vaikinas dar kart peržvelgė upę, po to persimetė Kernono sveikąją ranką sau per kaklą ir kiek įstengė pakėlė kūną. Angusas palindo po juo ir lėtai atsistojo. Prilaikant Torui, kad žmogus nenuslystų nuo vilko nugaros, jie pasiekė pašiūrę, paguldė Kernoną ant džiovinimui ištemptų kailių ir, dvasių vedlys pritūpė šalia.
- Ir ką man dabar su juo daryti? Reiktų sutvarkyti jo žaizdas, bet iš manęs ne koks gydytojas, o jei jam pasidarys dar blogiau? – Toras pervertė karį ant šono ir apčiupinėjo peilio rankeną, - tu teisus, Angusai, jei nieko nedarysiu, jis tikrai mirs.
Iš pašiūrės vaikinas atsinešė krepšelį su tvarsčiais, atsiraitojęs rankoves, atsargiai nusegė apsiaustą, tada perplėšė marškinius ir iš arčiau apžiūrėjo žaizdą. Kiek pamąstęs, Toras užkūrė laužą ir pakaitino savo durklo ašmenis. Kai šie įkaito, giliai įkvėpęs, jaunuolis vienu truktelėjimu ištraukė ginklą ir tuojau pat uždegino žaizdą, tada palaimingai atsiduso.
- Gerai, - linktelėjo pats sau, - kol kas viskas gerai.
Nuvalęs ištekėjusį kraują, vaikinas kruopščiai sutvarstė ir švelniai paguldė Kernoną ant nugaros. Apžiūrėjęs dilbį veriančią strėlę, jis nulaužė antgalį ir ją tiesiog ištraukė. Baigęs bintuoti ranką, Toras užklojo sužeistąjį antklode ir dar kurį laiką tupėjo šalia, žiūrėdamas į kario veidą. Šalia atsisėdo Angusas.
- Taip manai? – dvasių vedlys atsiduso, - aš taip pat tikiuosi, kad jai nieko nenutiko. Ji tokia... tokia panaši į...
Jis nutilo. Dar truputį patupėjęs, vaikinas galiausiai atsistojo, grįžo prie upės ir nusiplovė rankas bei nušveitė durklą, kurį ištraukė iš Kernono. Atidžiau apžiūrėjęs ašmenis, jis pastebėjo kažkokį simbolį.
- RB? – sumurmėjo sau po nosimi, - ką tai galėtų reikšti?
Pavartęs peilį, Toras gūžtelėjo pečiais ir grįžo prie pašiūrės. Angusas sėdėjo šalia Kernono ir žvelgė jam į veidą.
- Teks palaukti, - ištarė vaikinas, guldamasis ant akmens saulėkaitoje, - kai jis atsibus viską ir sužinosim.
Vakarėjant dvasių vedlys galiausiai spąstuose rado laukinę žąsį ir dar ilgai krapštėsi su ja, kol tinkamai pasiruošė. Užsikūręs laužą, Toras uždėjo kepti dvigubą porciją, tada prižingsniavo prie kario. Žaizdos nekraujavo, todėl jis su palengvėjimu atsiduso.
Staiga Kernonas sudejavo, lėtai prasimerkė ir apsidairė. Pamatęs prie jo palinkusį dvasių vedlį, karys iš pradžių nustebo, po to jo veidu perbėgo pykčio šešėlis.
- Tu! – iškvėpė jis ir atsisėdo.
Vaikinas akimirksniu atšoko nuo jo ir nusišypsojo.
- Matau, kad jautiesi puikiai.
- Kur aš? Kaip tu...
Kernono žvilgsnis įsmigo į vilką, kuris tykiai sėdėjo priešais jį. Karys neteko žado. Nors teko keletą kartų regėti šią būtybę, tačiau niekada ši nebuvo tokia reali kaip dabar.
- Tai..? – suvebleno.
- Tai – Angusas, - ištarė Toras, pamaišydamas žarijas, - jis nebemato reikalo nuo tavęs slėptis.
Išplėstomis iš nuostabos akimis, vyras žiūrėjo į didžiulį vilką.
- Nereikia bijoti, turi jam būti dėkingas, tai Angusas ištraukė tave iš upės.
Toras patikrino mėsą ir pasigardžiuodamas net apsilaižė. Kernonas žvilgtelėjo į jį, ir vaikinas atkišo jam šaką su porcija, pats tuo pat metu jau išalkęs kramtė mėsą.
- Reikia paskubėti, miledi Leticijai gresia pavojus, - Kernonas sujudo ir vilkas suurzgė.
Karys atšlijo ir šįkart jo akyse galėjai įskaityti baimę.
- Ramiau, smarkuoli, - Toras nusišypsojo, - tu netekai daug kraujo, turi pavalgyti. Ir nežiūrėk taip į mane, kai tik baigsi, galėsim keliauti.
- Iš kur man žinoti, kad tu prie šito neprisidėjęs?
Toras gūžtelėjo pečiais, atsistojo ir nusikabino nuo šakos Leticijos duotą skarelę, tada persikišo ją per diržą ir surišo. Vėl atsisėdęs, dar kart pasiūlė maistą kariui. Kernonas nenuleido akių nuo jo, tada žvilgtelėjo į vilką ir galiausiai paėmė šaką su žąsiena. Dabar Toras stebėjo kaip jis valgo, ir jam baigus, pamėtėjo gertuvę su vandeniu.
- Taigi, kas nutiko? – pagaliau paklausė jaunuolis.
- Kiek laiko aš išbuvau be sąmonės?
- Pusdienį.
- Vadinasi ją pagrobė šįryt, - sumurmėjo Kernonas, tada greitai prabilo: – Mes stabtelėjome ties Loknato šventykla ir Leticiją užkalbino kažkokia moteris. Ta ragana suviliojo ateities pranašystėm ir ją nusivedė. Kai nusekiau iš paskos, mane užpuolė ir aš įkritau į upę.
Toras akimirką tylėjo, tada nusijuokė.
- Atleisk, - nuvertas pikto žvilgsnio ištarė vaikinas, - tiesiog tikėjausi ilgesnio pasakojimo. Ką gi, pabalnosiu žirgą. Ai, tiesa, - praeidamas pro karį, jis ištiesė peilį, - ant ašmenų jis turi simbolį RB, gal žinai ką tai reiškia?
Toras įlindo į pašiūrę ir netrukus pasirodė nešinas balnu. Tuo tarpu Kernonas atidžiai apžiūrėjo durklą, tada perbraukė pirštu per simbolį.
- Tai ne kalvio ženklas, - ištarė karys.
- Aplankysim mano pažįstamus, jie turėtų ką nors apie tai žinoti, – pasakė jaunuolis, baigęs segioti balną ir glostydamas žirgą.
Angusas pasuko galvą į Torą, šiam linktelėjus, paprasčiausiai pranyko. Dvasių vedlys grįžo į pašiūrę ir išlindo iš jos jau nešinas keliais krepšiais, kuriuos pritvirtino prie balno. Paskutinį kartą įlindęs į pašiūrę, vaikinas susirinko likusius daiktus ir, persimetęs krepšį per petį, tarė:
- Viskas paruošta, galim judėti.
Kernonas net šoktelėjo iš vietos ir tuoj pat susiraukė iš skausmo. Toras privedė žirgą prie jo, šis neskubėdamas atsargiai įsiropštė į balną ir užsiklojo nuogus pečius antklode. Dvasių vedlys uždrabstė laužą žemėmis ir paėmė arklį už vadžių. Kurį laiką abu keliavo tylėdami, tad Toras ėmė švilpčioti kažkokią linksmą melodiją.
- Kodėl tu mums padedi? – netikėtai užklausė Kernonas.
Vaikinas nustojo švilpčioti, bet iš kart neatsakė. Jis gūžtelėjo pečiais ir atsainiai tarė:
- Neturiu ką daugiau veikti.
- Ir viskas?
- Taip.
Kernonas sulaikė paniekinantį prunkštelėjimą, o Toras pridėjo:
- Aš esu klajūnas, kur noriu, ten einu, ką noriu, tą darau. O tu galvok kaip tik pageidauji, man tas nerūpi.
- Man atrodo, kad už to kažkas slepiasi... – mąsliai nutęsė karys.
- Kaip jau sakiau – kol nepuoli manęs smaugti, tol man nerūpi, ką tu apie mane galvoji.
Ir jis kalbėjo rimtai. Jo balsas buvo šaltas ir tvirtas, Kernonas netgi pasijuto kiek nejaukiai. Jis pasimuistė balne ir žaizdas nusmelkė skausmas.
- Reiktų išgerti... – suburbėjo panosėj.
Toras nusijuokė.
Keliautojai pasiekė Nemarą. Visas miestas skendėjo blausių žibintų šviesoje, muzika ir šokiai iš gatvių persikėlė į smukles ir kitas pasilinksminimo vietas. Buvo jau pakankamai vėlu, tad netrūko šlitinėjančių apgirtusių tipų bei meiliai susikabinusių porelių.
Vaikinas pasuko turgaus link ir netrukus sustojo ties didžiule palapine. Kernonas atpažino šią vietą – čia buvo įsikūrusi muzikinė trupė, kur anądien jiedu stebėjo jų pasirodymą. Toras praskleidė uždangą ir šūktelėjo:
- Yra gyvų?
Kurį laiką niekas neatsiliepė, kai kažkur giliai palapinėje nuskambėjo dūžtantys indai ir piktas keiksmas.
- Tuoj ateisiu! – riktelėjo iš gilumos. – Ir sugalvojo čia ateiti vidury nakties kažkoks... – iš kitos pusės pasirodė piktai burbanti moteris, pamačiusi svečius, nustebusi sustojo, - Torai!
- Sveika, ponia Zelga, - šyptelėjo jis.
- Nesitikėjau tavęs taip greit vėl išvysti.
- Žinau, bet man reikia jūsų pagalbos. Tikiuosi nesutrukdžiau?
- Ne, žinoma, kad ne! Užeik, vaikeli, kodėl ten stovi? Beveik visi šįvakar išvykę muzikuoti pagal užsakymą, bet jau neužilgo turėtų grįžti... O kas šitas pusnuogis gražuolis? – smalsiai nužvelgusi Kernoną pasidomėjo Zelga.
Karys nesmagiai pasimuistė ir nusikepurnėjo nuo žirgo. Toras nusijuokė, pririšo gyvulį prie kitų, godžiai šlamščiančių šieną, ir tarė:
- Gal galėtumėt pažiūrėti jo žaizdas, nežinau, ar gerai jomis pasirūpinau.
- Žinoma, vaikeli, užeikit, užeikit.
Moteris dingo už užuolaidos. Kernonas atsargiai įžengė paskui ir apsidairė. Vidury apvalaus kambario iki pat viršaus stiebėsi centrinė kolona, prilaikanti palapinės viršų. Aplink ją išrikiuoti stovėjo keletas stalų su kėdėmis bei žmogaus dydžio medinė sparnuotos moters statula. Aplink ją ant žemės buvo surikiuotos dabar nedegančios žvakės, galvą puošė tik pražydusių gėlių vainikas. Visur buvo prikabinėta žibintų, tad čia buvo šviesu ir jauku. Matėsi dar keletas praėjimų į kitas palapinės vietas, tačiau jie visi buvo uždengti užuolaidomis.
- Sami! Sami!!! – užrėkė šeimininkė, kad Kernonas net krūptelėjo.
Iš už vienų užuolaidų išlindo garbanota vaikinuko galva ir nustebusiomis akimis įsižiūrėjo į Zelgą. Staiga pastebėjęs dvasių vedlį, Samis išsišiepė ir pamojo ranka.
- Sami, prižiūrėk, kad Toras neliūdėtų vienas.
- Taigi, visų pirma pasirūpink, kad Mako ir Kora čia nepasirodytų, - šyptelėjo vaikinas.
Garbanius linktelėjo ir dingo. Dvasių vedlys atsisėdo ir pasiruošė laukti grįžtančių muzikantų. Zelga timptelėjo Kernoną už antklodės ir nusišypsojo:
- Tu paskui mane, gražuoli.
- Mano vardas Kernonas.
- Žinoma, mielasis, žinoma.
Toras vėl nusijuokė.
