Neskubus pasitarimas (Gyvenimas po Svoločiaus)

Fantastinis scenarijus kino filmui sukurti.
“Skubaus pasitarimo” tęsinys.
Veiksmo vieta  - Mėnulis.
Veikėjai – įtakingiausi rašykų švelnieji palkininkai

Falkas į mane nekreipkit dėmesio. O ta prostitutė… kaip ji?
Blyn.  Tibilė.
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Nu jo, neatvyks?
Blyn. Ne, jai darbas.
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Taip, žinoma, tik mes čia nedirbam.
San Sebastianas. Ir to pisliaus, to Aidioto, nematau.
Vait. Jis dabar su Karamazovais užsiėmęs.
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Jam ką – su jais dulkintis smagiau? Mes jam jau per prasti? Reikės tą priekvaišį uždubasinti.
Blyn.  Falkai, jis su jais nesidulkina, jie - “Broliai Karamazovai”.
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Na ir kas, Blyn, iš kur tu žinai, kad jie nesipisa?
San Sebastianas. Falkai, dabar visai nesvarbu, ką jis veikia. Susimažinam iki dvylikto, apsinuoginam ir kviečiu visus ant darbo stalo.

Maurimas, kaip visada kažką sumurma nepatenkintas, bet apsinuogina, o Falkas į mane nekreipkit dėmesio  kaip visada įremia jam į tarpkojį savo kojų pirštus. Blyn išsitraukia iš rankinuko sumažintą Eksmortį ir padeda ant darbastalio šalia savęs. Visi žiūri į jį nustėrę. Pagaliau Falkas į mane nekreipkit dėmesio pirmas išdrįsta praverti burną.

Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Blyn, tu ką čia atsivedei, Eksmortį?
Blyn.  Taip, o ką?
San Sebastianas. Nesuprantu tavęs, Blyn, jis gi ne iš mūsų.
Vait. Jis satanistas.
Blyn.  Neskubėkit. Dabar kai Svoločiaus jau nebėra, mano favoritas…
Vait.   Favoritas?
Blyn. Taip, aš jam nuo pat pradžių jaučiau simpatiją, dabar jis irgi po truputį pradeda pamiršti tą savo maištingąjį etapą ir, tikiuosi, taps padoriu rašytoju, kaip ir mes.
Vait.   Aš juo netikiu, nenoriu, kad jis liestų mane savo kojų pirštais.
Maurimas.  O aš pritariu Blyn ir manau, kad kiekvienas gali atsiversti į tikrą tikėjimą ir mes privalome suteikti tokiam paklydėliui šansą. Aš ne prieš, kad jis mane liestų.
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Bet jau aš tave liečiu ir kitam tavęs neužleisiu, aišku?
Maurimas.  Taip, aš tik norėjau padėti.
San Sebastianas. Ką pasakysi, Eksmorti?
Eksmortį  Labas.
San Sebastianas. Ir viskas?
Blyn.  Leiskit jam apsiprasti, jis dar neatsigavęs po netekties, dar neatradęs savojo aš. Bet jis yra teisingame kelyje ir tai labiausiai atsispindi jo kūryboje, kuri tampa nuosaiki ir nebe tokia veržli kaip anksčiau.
Maurimas.  Aš irgi tą pastebėjau.
Vait.   Aš vis tiek juo netikiu, jis taip apdergė mūsų Viešpatį, net baisiau nei Svoločius, ir dabar staiga, manot, pasidarys šventasis? Nė velnio.
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Nepiktžodžiauk, Sutaniau, padarei savo darbą ir dabar truputį prigesink savo įkarštį, matysim kur tave dėti.
San Sebastianas. Tai ir siūlyčiau dabar apžvelgti padėtį, kai jau nebėra mūsų svarbiausiojo priešo. Kas pradės?
Maurimas.  Galima aš? Štai jau trys mėnesiai praėjo nuo Svoločiaus nukryžiavimo ir aš per savo navigacinę sistemą pastebiu, kad rašykai jau nustojo užsiiminėti masturbacija, o savo aistrą malšina tuksendami kompiuterio klaviatūrą arba gerdami degtinę, o tai jau yra kur kas geriau ir naudingiau mums visiems: girtus vartotojus lengviau valdyti ir mulkinti. Aišku, kartais dar tenka pastebėti, kaip vienas ar kitas užsimiršęs kelia ranką prie kelnių užtrauktuko, bet tuoj lyg nudegęs atitraukia ją ir puola ant kelių prieš Dievo paveikslą. Net ir aršiausias Svoločiaus gynėjas Mindangan jau nebelipa ant stogo ir taip nepiktina rašančios visuomenės, bet išlieja savo aistrą tapydamas.
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Ir ką gi jis ten tapo, falą?
Maurimas. Ne visai, nors iš dalies ir tai.
Vait.   Kaip suprasti?
Maurimas.  Jis tapo nuogą vyrą, manau, bando įamžinti Svoločių, bet kol kas jam tai nesiseka, vis kažko nepagauna ir įsiutęs sudrasko drobę, po to prisigeria, pabudęs vėl tapo. Nieko nerašo, tad sunku ką nors pasakyti apie jo mintis.
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. O ko jis nepagauna? Juk taip lengva: falas ir du kiaušiniai.
Blyn. Jis maišto dvasios nepagauna, Svoločiaus esmės neperduoda, čia kaip su Da Vinčio “Džokonda”, mes matome paslaptingą jos šypsnį, bet nesuprantame, kokio velnio ji juokiasi ir iš ko, iš manęs ar iš to, kuris šalia stovi, aš visuomet kaip kvailė apsidairau; italui pavyko užkoduoti savo mintį ir Mindangan svajoja tai padaryti.
San Sebastianas. Na, kad Mindangan tapo ir geria, tai yra gerai, blogiau būtų, jei jis ir vėl rašytų.
Vait.   Neduok Dieve.
San Sebastianas. Kokių dar yra pastebėjimų?
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Aš tai pastebiu labai gerus poslinkius vartotojų ir administratorių tarpusavio bendravime – vėl grįžta buvusioji pagarba ir nusižeminimas iš buvusių maištininkų rėmėjų pusės, net ir Eksmorčio pavyzdys tą ryškiai parodo. Ar ne taip, Morti?
Eksmortis. Aš... (ilgam nutyla).
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Kas jam?
Blyn. Jau sakiau, jam reikia apsiprasti. Duokit laiko.
San Sebastianas. Gerai, skelbiu dešimties minučių relaksacinę pertraukėlę.
Blyn.  Eikš pas mane, Mortele. (priglaudžia Eksmortį prie savęs, tas verkia jai į krūtinę.)

Vait   meldžiasi, kiti - be Eksmorčio  ir Blyn - relaksuojasi.
Po dešimties minučių.

San Sebastianas. Tai tęsiam. Kas kalbės?
Vait.   Žinoma, Svoločių galima sakyti aš nukryžiavau...
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Na jau na, nebūk įžūlus...
Vait.   Aš ta prasme, kad aš pasiūliau.
San Sebastianas. Ne tau vienam šita mintis sukosi galvoje, tiesiog spėjai pirmas ją ištarti.
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Vo vo, Sutaniau, nesigviešk šlovės, medalių nebus.
Vait.   Man ir nereikia, Dievas viską mato jis ir atlygins.
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Gerai, nevaryk čia mums migrenos su savo dievu, sakyk, ko norėjai.
Vait.   Kaip aš ir spėjau, Svoločius neprisikėlė, reiškiasi jis tebuvo paprastas mirtingasis.
Blyn. Taip, na ir kas.
Eksmortis  (tyliai). Jis nebuvo paprastas.
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Ką, maištas laive? Ar nori, smirdžiau, kad ir tave pakabintume ant lentos?
Eksmortis Aš tiesiog sakau, kad jis nebuvo paprastas. Daugiau nieko.
Blyn.  Jis apsiriko. Tylėk, Morti, paimk krūtį, aaa, miegok, vaikeli. Jis bus geras.
Vait. Taigi, su Svoločium susitvarkėm, bet ramybė į mūsų namus negrįžo. Mes vis dairomės atgal, vis kažko bijom, gąsčiojamės nuo kiekvieno įtartino garso ir žegnojamės.
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Aš nesižegnoju.
Vait.   Ir blogai darai, tuo tu nedaug nuo Svoločiaus skiriesi.
Maurimas.  Tai ką siūlai?
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Tik nesakyk, kad turime naują svetainę kurti.
Vait.   Ne, bet mes turime užtemdyti Svoločiaus legendą, ištrinti ją iš visų atminties, o dėl to turime iškelti naują asmenybę, kuri kartu būtų ir mūsų kontroliuojama.
Maurimas.  Ir kas tai per asmenybė?
Vait. (galva linkteli į Eksmortį). Manau, Blyn jau turi jį savo rankose.
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Greičiau savo krūtinėje.
San Sebastianas. Falkai...
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Nekreipkit į mane dėmesio.
Blyn. Mes ir nekreipiam.
San Sebastianas. Bet gi tu tik ką sakei, kad netiki juo.
Vait.   Pamatęs jo ašaras aš kiek pakeičiau savo nuomonę, be to tai būtų jo šansas išpirkti savo kaltę prieš Dievą ir mūsų bendriją.
Maurimas.  Manai Eksmortis užtemdys Svoločių?
San Sebastianas. Tai bus sunku, bet jeigu mes padėsime, tai yra kartais jį pabarsime, kartais iškelsime į padanges ir visą laiką palaikysime jį dėmesio orbitoje, tada visi irgi susidomėję stebės jo evoliuciją ir palaipsniui užmirš tą niekšą, o Eksmortį iš audringų vandenų mes nuvairuosime į ramų užutekį ir jau niekada jo iš ten neišleisime. Kiti irgi ten suplauks iš paskos, vartai užsidarys ir visi plūduriuosime be įtampos ir nereikalingų išsišokimų. Gyvenimas vėl bus puikus.
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Vaizdingai papasakojai, bet ar viskas taip gausis, tai dar nežinia, manau dar teks ne vieną kirminą sutraiškyti.
Blyn. Na, tuo tu tikrai galėsi pasirūpinti.

Pasigirsta variklio gausmas ir visi pamato, kad agregatas, atskraidinęs juos į Mėnulį,  išdykėliškai pamosavęs jiems sparnais, nuskrido atgal į Žemę.

Blyn.  Kas tai buvo?
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Nesupratau bajerio?
Vait.   Kas gi jį valdo?
Maurimas.  Tuoj pažiūrėsiu. (Jungia savo navigacinę sistemą). Greičiau, kraukis.

San Sebastianasnubėga prie tos vietos, kur ką tik stovėjo skraidymo aparatas. Dabar ten liko molbertas su atverstu į viršų nugarine puse paveikslu. Visi paseka paskui San Sebastianą. Vait  atverčia paveikslą ir išsigandęs puola ant kelių ir be perstojo žegnojasi. Visi kiti aikteli, bet negali atitraukti akių nuo portreto.

Blyn.  Tai juk Svoločius.
Eksmortis  Kaip Mikelandželo Dovydas, tik daug gražesnis.
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Bjaurybė.
Blyn.  Jo akys, rodos, jis iš mūsų juokiasi. Jam pavyko, vadinasi jis geras dailininkas tas Mindangan.
San Sebastianas. Dar raštelis priklijuotas.
Blyn.  Kas jame?
San Sebastianas. „Grįšiu po penkiasdešimties metų, neliūdėkit. Pasirašo... “
Maurimas. O Dieve, aš matau jį, ten Mindangan.
San Sebastianas. . ... Mindangan“. Jis prasmuko į aparatą ir skrido su mumis, o mes jo nepastebėjom.
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Bet kaip gi mes?
Vait.   Aš tiek neištversiu.
Falkas į mane nekreipkit dėmesio. Teisingai ta kurva sakė aną kartą apie Kačerginę – iš ten būtume ir pėsčiomis parsibeldę. Dabar sėdėk čia visą amžinybę.
Blyn. O kaip gi mūsų svetainė be mūsų?


      Filmo PABAIGA