visatos siaubas

Šis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.

3025m. po Kristaus, žemė opukuota ateivių. Viskas vyksta drėgnam kaleimo rūsį. Džiozafas ruošėsi mirties nuosprendžiui, o jo mylimoji Džesika dar nieko nežino, vargšas Džozafas bandė išskristi į luksuso planetą bet jį pagavo jie, baisūs, žali ir gleivėti beribio kosmoso gyventojai, jie jį surišo ir patupdė į narvą iš kurio jau nėra vilties pasprukti, ir kas galėjo pagalvoti kad vos prieš metus bandymas susisiekti su kita dar nežinoma gyvybės forma taip tragiškai baigsis. Per tuos metus prisiklausiau įvairiausių istorijų bet šita man labiausiai įsirėžė į atmintį...
Džo įsodintas į eirdvelaivį skrenda pasitikti likimo, kol įvyksta sprogimas, visi pradeda lakstyti į visas puses Džo šeip netaip išsilaisvina iš savo kameros bet jį pagauna sargybinis ir įsitempia į gelbėjimosi kapsule. Kapsule priminė balta senovinį automobilį su uodega, kuris atrodė tuoj pat sprogs jai nespės išskristi is pavojingos zonos ribų. Po poros valandų jie priskrido rudai žalsvą planetą.
– Tai sirius! Pasakė bendrakeleivis.
Jie nusileido ramei. Planeta atrodė gįvenama bet gyventojų ten nesimatė, pastatai buvo ilgi, ploni ir rudi kalnai, jie buvo sudėlioti kaip stora siena. Ir per vidurį vaga apaugus augalais, netoliese buvo balta katė kuri visalaika juos stebėjo, staiga tolėlėliau nusileido dar viena kapsule tik apsvilus ir jau vargiai ar pataisoma. priėjas prie jos Džo pastebėjo jog ji tuščia. matyt ji čia jau seniai. Joja nebuvo nei maisto atsargu, nei daigtu. lyg ja būtų kas apvogęs. Džo pamate jog bendrakeleivis nusiėmė kauke ir ten buvo vyriškis maždaug dvidešimt trejų metų, pražilusiu plaukų, su ryškiom raukšlėm ant kaktos. jie pasuko link menulio pusės, bet paėjėjus pusvalandį priėjo ten kur pradėjo.
– Ratas!
– Būtent, palauk mes dar nesusipažinom, mano vardas Džo... Džosafas Aloglejus kounteris.
– As Rejus... tiesiog Rejus,
– Kodel mane pasiėmei?
– Nes man taves reikes kovai su jais. Seniai tave sekiau, žinau tai ko kiti nežino!
– Ka? Kas tai?
– Žinau ju silpnaja vieta, tai ju planeta, joja jų gyvybės šaltinis, jų karalienė, jai ji žus viskas ką jie užgrobia atgaus laisve, tai ko mes žmones trokštam.
– Bet juk tai nesamone mes net nežinom kur jų planeta.
– Nenežinom, aš žinau bet man reikės pagalbos.
– As padėsiu žinoma padėsiu.
– Sutarta ryt iš pat ryto keliausim, dabar reikia pailsėti.
– Kur mes keliausim?
– Rytoj viska sužinosi. Rytoj mes daug ka sužinosim!
Ryte jie sutiko sena šamana. Jis jiems papasakojo kaip įveikti apsaugą, prasmukti pro spąstus ir kaip ja įveikti. Kai jie išskrido kilo nesklandumų, vienas iš variklių, teko jį taisyti. Po poros dienu kai praskrido paskutinia žvaigždia prieš planeta kuri vadinasi kalijuto planeta suprato jog tai gali baigtis jų mirtimi. Keliautojai visai nenorėjo mirti savaime suprantama, bet, pareiga šaukė. Gal apie juos sklis legendos, didieji žmones tie kurie nepabijojo visatos siaubo isgelbejo netik savo planeta bet ir visa galaktika nuo užkariavimo. Vien del to buvo verta skristi. Juk nelengva pasaulyja kaška palikti jog juos prisimintų dauk amžių... prieš akis iškilo planeta didesne už suale gal dvigubai. Planeta atrodė metalinė, tamsi ir šiurpi. Naudodamiesi šamano nurodįmais skrido pro vakarinia planetos pusia, tada pasuko ling raudonos švieselės. Ten ju lauke sargįbinis. Jis paprasė leidimo. Tuomet jie padavė leidimą gauta is šamano ir praskrido pro jį.
Viduja viskas atrodė kitaip. Viskas puosniau sviesiau, bet, vistiek šiurpu. Džo turjo užlipti laiptais ir užkalbinti prižiurėtoja bet jis per anksti atėjo tad teko jnuviliot aukščiau jog nematytų kaip Rėjus darbuojasi ventiliacijos angoje. Džo pasake prižiūrėtojui užlipti aukščiau nes pastebėjo kaska įtartina ir kaip mat pasišalino o Rejus buvo gerokai nušlaiužes anga. Kol Džo slėpė pėdsakus Rejus nusigavo į pagrindinia mene, ten pamate karaliene su princese. Staiga ventiliacijos anga įlūzo ir jis iškrito. Pataike tiesiai ant minkšto kulimo. Jį sulaikia sargįbiniai nugabeno į kaleima. O Džo likes vienas turejo kaip nors išsigelbet ir išgelbėt drauga. Jis nubego iki katilinės ir atsuko viska ka matė, iš visu pusiu eme begt vanduo sproginėt karsti metaliniai vamzdžiai, virė pragaras. Kai viskas atvėso ir pasidarė šalta šeimininkai ėmė ieskoti problemos, ir ja rado. Kadangi visas demesįs buvi sutelgtas į katilinia jis lengvai prasmuko iki kaliaimo ir išlaisvono Rejų. Jis pasiūlė viska susprogdinti velniop ir nuskubėjo link ginklu sandėlio. Ten jie rado visa ko reikia dideliam karui, taipat ir susinaikinimo mechanizmą. Viskas aisku kas įvyko toliau. Jie nubėgo prie savo laivo ir išskrido o visatos siaubūnai turintis gianijalu protą liko apkvailyti ir susprogo su visa savo planeta. Sprogimas matėsi plika akimi iš žemės. Kai jie parskrido namo žemėn ten nebuvo ne ramybės nei laisvės. Žinia apie ju planeta dar nebuvo pranešta jiems. bet po kurio laiko viskas išsisprendė. Visi tapo laisvi ir ligi šiol sklando legendos kaip du žmones įveikė tai ko do daug šimtmečiu nepavyko niekam kitam. ir ligi mano mirties jie liks mano atmintyje...