Drąsios moterys

Aš gimiau 1962 metų liepos mėnesį iš ketvirtos į penktą - vidurnaktį. Daktarai užrašė, kad aš šį pasaulį išvydau 1962 liepos penktą. Tiesa, mano gyvenimo pradžia prasidėjo pietų Prancūzijoje netoli Ancelle miestelio. Ne toli Italijos sienos. Tėvai mane pakrikštijo Ados vardu. Buvau vienintelis jų vaikas ir augau apsupta meilės ir rūpesčio. Bet net nepajutau kaip būdama vargšė tapau turtingo šveicaro žmona. Aš jo paukštelis auksiniame narvely su atidarytom durelėm bet kada išskristi. Aš jo beveik nepažinojau ir net nežinojau kodėl teku už šito vyro. Prisiminiau tik tai kaip jis man pasipiršo ir tai nežinojau ar aš jam atsakiau taip juk tada šokau iš valties tiesiai į ežero gelmes. Regis mano tėvai mane atidavė jam į žmonas. Po vestuvių mus abu laimino ir džiaugėsi mano nebūta laime. Dabar turėjau aukštesnį statusą ir save galėjau vadinti ponia. Po mūsų bendro gyvenimo pradžios neprabėgo nei metai kai mums gimė sūnus ir jis buvo pakrikštytas mano vyro tėvo garbei atminti Erikas.
Tai būtų pats paprasčiausiais mano gyvenimo tarpsnis, kai gyvenau apkvaitusi lyg beprotė nesugebėdama net išlementi „ne“ bet dabar aš tapau savo vyro prieše.
- Aš neprašiau tavęs manęs vesti tu pats pasisiūlei, nes mane kaip kokia kvailę suvedžiojai ir manim pasinaudojai. Aš tėvam nieko nesakiau ką tu man padarei, nes tėvas būt tave užmušęs. Aš prisiėmiau kalte ir nusprendžiau pasitraukti iš gyvenimo, bet turėjau žinoti, kad tu mane išgelbėsi, juk tu būtum likęs kalčiausias, bet negana to, tu dar man ant piršto užmovei žiedą ir prisiekei mane mylėti ir gerbti, nors jau pirmąją mūsų naktį tu mane pažeminai ir nuskriaudei. Bet aš neliksiu tau skolinga už tuos turtus kuriuos tu man klojai po kojom, aš tau užauginsiu sūnų ir tave paliksiu, ir daugiau tu niekados nesužinosi kur aš. Daugiau tu manęs neliesi ir neturėsi manęs, nuo šiol mes svetimi, mus sies tik vaikas, kuris gimė per didžiausią audrą pražudžiusią mano tėvą. Ir nuo šiol gali man nebeprisiekinėti meile, nes man ji niekada nerūpėjo aš tave nustojau mylėti, kai tu ėmei manęs geisti.
Šie žodžiai buvo pirmieji kuriuos išdrįsau jam ištarti po to, kai susipažinau su drąsiom moterim. Mano vyras išklausė manęs ir daugiau man nieko nesakė tik tyliai kentėjo. Aš jį kankinau naktimis pasivaidendavau jo kambaryje leisdama jam bent trumpam prie manęs prisiliesti bet jis nebesugebėjo atskirti tikrovės nuo vaizdinių kurie jį ėmė persekioti. Naktimis prabudęs jis imdavo šauktis pagalbos. Neprabėgo nei mėnuo kai išvydau jo rankoje stiklinę vandens ir saujoje suspaustas tabletes kurios turėjo sutramdyt jo demonus. Jis negalėjo sutramdyti manęs, nes aš buvau tikra, tik jau seniai naktimis nebeateidavau jo varyt iš proto, užtekdavo jam mane išvysti dienos šviesoje, kad jis apaktų ir bėgtų gerti savo tablečių, regis jis ėmė mane laikyti tik savo vaizduotės vaisium, o aš tapau vaiduokliu miegančiu jo kambaryje. Jis dingo iš mūsų namų ir mane imdavo pasiekti gandai kad jis surado būda kaip nuraminti savo demonus jis susirado kitų kurios jį glostydavo ir myluodavo, kurios neslankiodavo naktį po jo namus apimtos sielvarto ir neapykantos ne jos gėrė jo pilstoma vyną ir neklausinėjo ką tavo žmona pasakys, juk jis tokios neturėjo, jos niekada nebuvo. Tiesa ir mudviejų vestuvinė nuotrauka prie jo lovos kažkur dingo - jis ją paslėpė, kad nematytu vaiduoklių šmirinėjančių po kambarius ir atsispindinčių ant stiklo. Bet vieną dieną į mano namus atėjo ji, jauna graži moteris, elegantiška švelni mergaitė. Ji nežinojo kas aš, aš nežinojau kas ji ir mudvi laukėm viena kitos paslapties kaip katinai prie virėjo durų ryte, per pietus ir vakare. Bet ji tą kartą išėjo nieko man nesakiusi nei paklaususi kas aš. Ji tik žiūrėjo savo didelėm rudom akim dar paklausė ar čia gyvena jis, aš atsakiau, kad jis dabar išvykęs ir grįš tik po penkių dienų. Man nerūpėtų nei jo likimas nei jo gyvenimas nei jo moterys su kuriom jis daro tai ką nori. Bet jos likimas tapo ir mano atsakomybe, aš jaučiau ko ji atėjo, ir aš kažkada taip ėjau pas jį. Prašiau draugių, drąsių moterų pagalbos jos man padėjo ir per penkias dienas mes sužinojom viską ko man reikėjo, kad vėl išdrįsčiau įeiti į jo miegamąjį. Jis buvo ką tik grįžęs iš Vokietijos, pavargęs ėmė iš lagaminų savo daiktus ir dėjo juos į vietas. Aš atidariau duris ir įėjau išdidžiai tvirtais žingsniais, kad jis girdėtu kaip kaukši įniršusios moters bateliai į ąžuolines grindis, uždariau duris ir atsistojau priešais jį. Mačiau kaip išrasojo jo kakta kaip jo vyzdžiai išsiplėtė nuo mano šešėlio.
- Vaiduoklis grįžo ar tu mane jau pamiršai? –nusišypsojau taip, kad jis pajustu kaip aš jį niekinu, kad jis pasijustų kas jis toks man yra, ogi niekas, tuščia vieta, beprotis. 
- Tai tu. – jis puolė prie savo vaistų jis manė jau atsikratęs savo vaiduoklio bet aš išplėšiau vaistus ir padėjau ant naktinio stalelio.
- Nustok gert juos jie tau nepadės aš tikra. Regis man pavyko tau atkeršyti už tai, ką tu padarei man net ir su kaupu. Aš tavęs bijojau o dabar tu bijai manęs, koks paradoksas ar ne.
Jis spoksojo į mane ir negalėjo ištarti nei vieno žodžio jo liežuvis sustingo o protas mirė iš siaubo tik vyzdžiai nuo šviesos ir šešėlių tai išsiplėsdavo tai susitraukdavo išduodami jo gyvastį. Jis atsisėdo ir ranka ėmė trinti smilkinius nusiramino susitvardė.
- Ko tu nori iš manęs?
- Atėjau su tavimi atsisveikinti. – jis susiraukė ir pašokęs pripuolė prie manęs sučiupęs už pečių mane suspaudė.
- Ką tu darai, kodėl?
- Aš pasikalbėjau su Eriku ir jis viską suprato. Aš jo su savim nesivešiu jis liks su tavim. Aš negaliu jam suteikti to ką tu gali, gerą išsilavinimą ir garantuotą ateitį. Aš išvažiuoju į Prancūziją. Erikas nori kad aš būčiau laiminga jis pats man taip sakė, be to jis žadėjo mane lankyti. Aš jį užauginau ir dabar tavo eilė rūpintis tolesniu jo gyvenimu jam motinos nebereikia.
Jis lėtai nuleido rankas ir atsiduso.
- Aš tavęs neįkalinau, bet prikausčiau, aš tave mylėjau bet skaudinau aš tau viską atidaviau bet atėmiau laisve aš tave vedžiau ir paverčiau kaline. Tu esi laisva kaip tie paukščiai su pakirptais sparnais amžinai įkalintus žemėje.
- Man nerūpi ką tu galvoji dabar. Tu tai padarei prieš dešimt metu.
- Aš tave myliu, labai myliu, juk ir tu mane mylėjai, kodėl?
Jis užsidengė rankomis veidas ir ėmė raudoti aš išsigandau, dar tokio vaizdo nemačiau jis buvo silpnas ir beviltiškai pavargęs nuo mūsų žaidimo „ Mylių – nekenčiu“. Jis tikrai mane mylėjo ir aš jį mylėjau prieš dešimt metų bet jis pats pražudė tą meilę. Dabar man jo gaila.
- Gali pamiršti meilę, nes dabar tavo meilė man  yra Anna Lee. Ji tuojau ateis ir tau viską pasakys pati.
- Kaip tai Anna Lee. Ką tu kalbi.
Aš tik atsidusau jo protas aptemęs jis tikras ligonis jo baimės tampa nepakenčiamos.
-Mano advokatas pasirūpins mūsų skyrybom. Sudie.
Tuo baigėsi dar vienas gyvenimo epizodas. Aš prisiglaudžiau pas drąsias moteris, bet drąsios moterys visuomet lieka vienišos nes vyrai mūsų bijojo. Skyrybos netruko ilgai jis sutvarkė greit visus reikalus ir vedė Anna Lee dabar jie jau turėjo dukrą Kristą. Aš buvau jų vestuvėse ji mane pamačiusi nusišypsojo nes mane atpažino aš jai palinkėjau laimės, ir padaviau savo vestuvini žiedą, ji nesuprato ką aš darau, bet vėliau, kai jis pamatė tą žiedą jai viską paaiškino.
Du metai savarankiško gyvenimo ir žaizdų laižymosi, kai vėl atsivėrė nauja žaizda Amūro strėlės dūrio į širdį dėka. Jis Buvo prancūzas dailininkas Žanas. Aš išsikrausčiau gyventi pas jį į jo skurdų butą, ir pripildžiau moteriškumo, man nerūpėjo, kad jis buvo daug jaunesnis už mane - jis mane mylėjo. Mudu nesituokėm ir vienas apie kito praeiti nieko nežinojom, mes gyvenom tik vienas kitu.
Bet nuo praeities nepasislėpsi ir 1996 metų vasara į mano namus atėjo jaunuolis, tada aš jau gyvenau viena nes Žanas susirado naują mūza jaunesnę ir gražesnę japonę. Aš pamačiusi šį šešiolikmetį, pamačiau pažįstamus veido bruožus bet negalėjau patikėti savo akim. Sūnus šešis metus manęs nematęs stovėjo prie mano durų ir šypsojosi. Mes nebuvom sentimentalūs ir nepuolėm viens kitam į glėbį, bet aš jį pasikvietusi į vidų paklausiau kodėl dabar jis čia.
- Ada - jis mane jau vadino vardu, o kažkada šaukė mama.
- Anna Lee žuvo avarijoje.
- Gaila.
- Mama tu turi grįžti namo. - Jis sekė akimis mano lūpas.
- Aš nenoriu ten grįžti! – supykusi net surikau.
- Ne dėl jo, ne dėl manęs, bet dėl jos. - jis ištiesė nuotrauka su jo ir Kristės atvaizdais.
- Ji labai panaši į Anna Lee. Bet aš jai ne motina o tik svetimas žmogus.
- Ji prašė tave surasti, antraip aš nebūčiau tavęs trukdęs, be to tu turi pamatyti tėvą.
Aš nustebau. Mano sūnus man svetimas žmogus tapo o ta mergytė manęs nemačiusi nori mane paversti savo motinos pakaitalą.
- Ar tu žinai ko tu iš manęs reikalauji?
- Tu moteris, tu motina, tu turi aukotis.
Šį kartą jis manę pribloškė. Dar vaikiškos išvaizdos suaugęs žmogus mano širdį privertė dvejoti dėl savo įsitikinimų.
Penkios dienos ir aš stovių prie buvusių namų slenksčio ir noriu apsisukti ir bėkti, bet sūnus laiko mane už rankos ir trukdo man. Kristė man paliko didelį įspūdį, aš dar nemačiau tokio vaiko kaip ji. Ji priėjusi prie manęs pabučiavo man į skruostą ir prašė jos nepalikti. Maniau, kad galėsiu ją išsivežti į Prancūziją gyventi bet buvo jis, mano buvęs vyras. Niekas manęs neįspėjo, kad norėdama jį aplankyti turėsiu gauti specialų leidimą įeiti į jo palatą, kur buvo gydomi šizofrenija sergantys žmonės. Man užteko jį pamatyti, kad suprasčiau, kad kažkieno gyvenimas buvo paverstas pragaru tik dėl vienos užgaidos atkeršyti už tai, už ką buvo galima atleisti. Kažkas jam pasakė kad aš jo namuose ir to užteko, kad aš jį išvysčiau juodu kostiumu balto ąžuolo karste šaltoje bažnyčioje o vėliau tik užrašą ant sienos.
Žmogus pati trapiausia būtybė pasaulyje, bet moka mylėti taip, kaip niekas nemoka, taip, kad net jo protas jį apleidžia, taip, kad net ir mirdamas iš paskutiniųjų savo kraujo lašų jis parašo savo mylimajai eiles skirtas tik jai.

Ada mano širdies karaliene
Atleisk kad mylėjau kaip žmogus.

                                      Atleisk...
                                                Ada mano karaliene.


Mes mylėsim vienas kitą tik po mirties, aš ir tu...