Aš lauksiu tavęs kol paukščiai grįš į gimtuosius namus
Aš gyvensiu viltimi jog kada nors mes busime pora.
Neskubėk dar palauk
tiek dar žodžių nepasakytą
tiek jausmų neišreikštą
Neskubėk dar visas gyvenimas prieš akis
Pažvelk kaip tyliai leidžias saulė ir skamba daina mana
iš širdies, iš minčių, iš jausmų.
Daugiau tylėt negaliu. taip karštai tave myliu.........................................................
norint laukimą pavesti kūryba, reikėtu paieškoti įdomesnios išraiškos. sutik, kad taip gali kalbėti kiekviena įsimylėjusi mergina. tu tik išsakai jausmą - myliu, lauksiu, būkime pora, negaliu tylėti, labai myliu. pabandyk iš to padaryti poeziją. lyrišką, švelnią, pagražintą(:D):
lauksiu tavęs tiek ilgai, mylimasis,
kol visi paukščiai sugrįš atgalios -
visi iki vieno, net mirę kely,
sugauti, sužeisti ir nuskendę
giliuos vandenynuos.
lauksiu tavęs paukščiu vienišuoju,
kol gyvenimas slinks prieš akis
į tolimą, gęstantį savo finalą.
pamatyk kiekvieną mano saulėlydį,
pagauk mirštačią vakaro dainą,
iš mano kūno ir kraujo supintą.
negalėjau tau to neištarti, mylimasis,
viltimi gyvenu, viltimi ant laukimo parimus.
arba modernesnę versiją, galbūt net per humoro prizmę pažvelgdama į viską:
gimtuosius namus apsodinau ananasų giraitėm,
paukščiai sugrįžta į juos, -grįžk.
jau kambariai pilni ananasų vaisių, - grįžki ir tu.
tįsau saulėlydy pusnuogė ir valgau juos nuo savo pilvo - grįžk pagaliau.
visas gyvenimas prieš akis, bet ananasų gali nebelikti - greičiau, Lozoriau Nuvytasis!
;D