Įšalimai (erdvių)

(- - - - - - - - -)



atsikartodavai, kai ryškios dulkės krito
pro šitą dūlančią, pritemusią arkadiją
rudens šviesumo, balinančio ryto,
veiduos išbalus dulkėms, visa liudija

apie tą vėsų neskaidrių erdvių kritimą
pro mus ir viską, kas paskui Erdvėm išklojo
ir spindi balos, į kurias supylėm vyną,
taip stipriai akina, ruduo, keistai iš tolo

ryšiais atsklindantys žydrų erdvių daiktai
ir kur juos dėt kai suledėjo mūsų rankos,
o jie pakibo viršum jų, ir nerimtai
mus skrodžia judesiu jų pusšešėliai blankūs.

o mano meilė po šerkšniniais medžiais miega,
giliai nuo speigo traška pilkos lapų salos,
nerimtos snaigės švelniai tūpdamos į regą
sapnų kristalais ir natų paviršiais. šąla.  -    - 

-
štai taip ir liksim neišaugę iš to laiko,
paklodėms cypiant, netvirtiems daiktams dūlėjant,
srovė sutrūkusi, blausus vanduo virš tako,
virš visko ir virš laikrodžio, ir liejas - - -

koks neatšaukiamas, alpus vandens kaitrumas,
talpus balzamas nuo mirties, lietus nualęs,
bet kai pabusi iš gelmių šerkšnus išstūmęs,
jau bus atoslūgis, aritmija, birželis,

mums spinduliuos viena, pilna pasaulių upė,
lyg išlašėjus iš griežtai pilkų žvaigždžių,
žiūrėk, kaip arkomis kažkas lyg metai trupa,
nėra trukmės, nėra sprogimų už vyzdžių,

yra tik švelniai kažkas trupantis į klausą,
šviesos šiugždėjimas, nesibaigiantis rytas,
užmigt šitam krante, bet ne, šį kartą -
nemiegoti, netylėt, neužrašyti  -  -  -  -





-