Akmenukas pataikė į saulę, vanduo sujudėjo,
pasipylusios šukės, pasklidusios tarp ajerų
ligi skausmo panašios į didelę krištolo gėlę,
dovanotą mergaitei ant kranto gelmių mėlynų.
Vakare ji pargrįžo namo- nė šuva nesulojo;
susisupus į patalą šaltą miegojo ramiai:
mėnuo braidė po ežerą, saugojo kapą skenduolio,
nuo kalvos tyliai leidos žemyn du rausvi jovarai ...