kasmet vis lyja ir noksta

čia nuolatos lyja.
sminga į žemę šimtai vandenų,
kol nelieka nė vieno sauso lopinėlio,
kol pirmo krikšto vanduo susimaišo su paskutiniuoju patepimu,
lyja ant gatvių, lyja ant delnų,
ant tūkstančio žaibo sudegintų medžių lyja.

kartais čia atsiveria smegduobės.
tuomet pranyksta viskas, kas statyta,
kurta, kūrenta pavirsta malkom,
todėl čia kas rytą girdisi dejonės
ir maldos.
nes kieme vaikų neberanda.

tik akacija po mano langu
stovi ir glaudžia lietaus bijančius,
vaikų netekusius,
ar krikšto vandeny prigėrusius.
nes už viršūnės jos kliūva debesys,
nes ant šakų sekmadieniais kariamasi.