Tarp manęs ir tavęs
durys girgždančios, mėlynos lūpos,
Kilometrų stulpai,
kaip nuo Pavilnio iki Valčiūnų,
Tarp manęs ir tavęs
du kiemai, du namai apsilupę
Ir kiemų pašaliuos
mėlynai
valkataujantys šunes.
Gal ruduo, o galbūt kaminai
mėlynai
miestą krebždantį padega,
Išblaškytom anglim
mėlyni
traukiniai nupūškuoja,
Nuo manęs link tavęs
penki tūkstančiai miegančių pabėgių.
Nuo manęs link tavęs
kaip nuo Santakos ligi Pūčkorių.
Tia gerai, tia peveik nėra tsiuktslių, tik pavilnyts ir Valciūnai yra tsiuktslėts tia..dar man trupuciuką įtartini tsunyts..nets valkataujantyts..o tia jau nenatūralumats, pazeidzia terpę.antro gapalo ats its vitso atsitsakyciau..nets tia jau panatsu..panatsu, kad į paveiktslą irgalaktikų terpę tsave pando įkitsti kazkokts zmoguts Apuokats..norts tia vitsitskai uzteko to zmogauts, kurits ratsė, natūralauts zmogauts, o ne to apuokitsko lapai.
grafika neitin, kiek blaško dėmesį, ir galiorka nestukteli, nes ta Santaka nuo Pūčkorių per kelis kiemus, tai toks per trumpas ilgesys gaunas. Šiaip fain.
toks rašymo stilius nieko visai, bet yra kur kas, tame stiliuje, autorius rašantis stipriau, netikėčiau, žodžiu užburenčiau.
o kaip kūrinys, žinoma kūrinys, ne pasityčiojimas iš skaitytojo. pirmas posmas patiko. ( tik tas Pavilnys ir Valčiūnai, nu taip ne kaip pasirodė, makaroniškai, ir įpareigojančiai, būtų puikiau jei būtų kažkas taikliau ir netikėčiau nurodant stulpus nuo kur iki kur.) bet pirmas posmas visumoje lyg ir patiko.
na ir patiko tai, kad galima vis tik kūrinį paskaityti.