Odė apšiurusiam kiemui

Kai gatvės vienišam žibintui pasakiau, kad jis ne vienas
Mačiau, kaip stiklo akyse pražydo gėlės ašarų spalvos
Nesumeluoto ilgesio pažadintas akis atplėšė kiemas
Besnaudęs tingiai ant pašiūrėj suverstos krūvos

Aš nubraukiau vijoklių plaukus nuo sulenkto koto
Ir geležis sena iš naujo suspindėjo aukso gelsvumu
Mėnulio pilnatis, to spindesio apakinta, perpus sublogo
Pavydžiai... paslapčia vis tiek gėrėjosi šviesos žaismu

Aš parko apleistam žibintui pasakiau, kad jis ne vienas
Ir mano žodžiai tapo kūnu renesanso nebyliam šauksme
„Tik tiek tereikia“, - atlošu pritariamai linksėjo suolo rėmas
Pavirsti šviesai iš tamsos apšiurusiam senamiesčio kieme...