Tarp Juodo ir gyvenimo

Kaukšėdamas kulniukais į asfaltą pralekia gyvenimas
Net dusdamas leki su juo kažkur – kad tik suspėti
Sustosi. Iš paskos lėtai tipenanti Juoda dama primins
Ir rūškanu aitriu žvilgsniu patars tau paskubėti

Nebematau spalvų prabėgančiuos miražuos... ir vėjo
To, kur žarsto lapų rudeninių drumzliną mozaiką
O užu vis labiausiai noriu pasėdėt basa... dangaus dugne
Apsvaigus nuo lietaus ir užantin nugrūdus gatvių tvaiką

Žinai? Sustok. Aš išlipu. Daugiau negaudysiu
Man prieš akis nuolat šmėžuojančio likimo skverno
Ir nusispjaut į Juodąją. Nusimetu batus, pabraidžiosiu
Jei ne po dangų, tai po balą, murksančią greta tavernos