ech, smilgiau – šiaudeli kopos,
nei vėjo, nei vienatvės
nebijai,
nei pragaišties
tik skiauterėlė – užverstas ir
perregimas sijonėlis vėjyj
virpa
jau išpustei plunksnuotą vasarą,
išlingavai
žvelgiu per skiauterėlės blykstę:
ūkia
išplaukiantys į šviesmečius,
sugrįžtantys į mirksnį
sklidini laivai –
su šilko ritiniais,
alyvuogių statinėmis,
su pilnomis puodynėmis,
ąsočiais
geismo
ouf, tikrai už širdutės griebiantis.. :)
taip miela skaityt apie kažką tokio. paprasto, natūralaus, į ką dažniausiai neatkreipiamas dėmesys. o vat - poeto akis.
ypatingai antroji dalis nuo ūkia - labai labai.
visiškai užliūliavo.....! net iš pagarbos nepatingėjau lietuviškas raides komentarui įsijungti!... +5 ir ne kitaip!
Šauniai. Labai jautriai. Subtiliai. Kaip per rūko skraistę, bet toks įslaptintas.... aj, nusišneku, bet man labai patiko :)
truputuką ne kaip - smilgius nebijo?
ar lyrinis herojus nori būti smilgio sąmonės lygmenyje - tai yra taip nebijot kaip jis nebijo? matai tada tas visas nuo "Ūkia..... baigiant smilgiau," į kurį kreipiamasi klausimėliu labai čia negerai aatrodo. dirbtina, patosiška demonstratyvu. smilgiaus sąmonė tobula, bet galimybės tos gyvybės formos toli gražu ne tos, kurias turi lyrinis subjektas, kalbantis apie baimę, vienatvės ir vėjo.
viską gadina tas posmas įnešantis tokio patoso, demonstratyvumo. t.y. viena yra kada žmogus padėjo kitam žmogui, ir visai kas kita, kai jis padėdamas tampa našta, dar didesne tam, kuriam reikėjo pagalbos, bet gal galėjo abseiti ir be jos, o jau po tokios pagalbos, jis didesneme keblume, turi nešti padėjusįjį jam. tai va tas posmas čia nutapo tokį lyrinį herojų. kada yra kreipiamasi į smilgių;
kalbėjimas nepriekaištingas lyg ir, grakštus, žaismingas pasidžiaugimas lyrinio subjekto, savo gyvenimu šalia smilgiaus, šalia vėjo, šalia vasaros ir žiemos, šalia smilčių ir saulės, tačiau viską sujaukia ir įneša tą dirbtinumą toks ištęstas pasakojimas smilgiui apie statines prikimštas alyvuogių, ritinius šilko, laivus, kurių lyrinis subjektas neturi - ir ramybės dėl to neranda, kad pavydi turintiems, užpavydėjęs smilgiui smilgio turimos ramybės. Toksai sunkumas nuo to posmo, nes nuotaika su tuo ech kuriama žaisminga ir lengva, todėl geriau be jo, to posmo ir to kreipinio. tada šviesu, be dirbtinumų, be pasididžiavimo prieš smilgių, kad jis yra žmogus, o ne smilgius.
citata: "ech, smilgiau – šiaudeli kopos,
nei vėjo, nei vienatvės
nebijai,
nei pragaišties
tik skiauterėlė – užverstas ir
perregimas sijonėlis vėjyj
virpa
jau išpustei plunksnuotą vasarą,
išlingavai
žvelgiu per skiauterėlės blykstę...
ech – – –"
taip puikiai. ( arba keisti šiek tiek formą, T.Y. nesikreipti į smilgių kūrinio pradžioje tuo ech, ir pabaigoje neklausinėti jo apie laivus, kurių neturėjimas, neduoda dvasinės ramybės lyriniam subjektui , nes nespėja su turinčiaisiais lenktynėse juos turėt - O GEIDŽIA, (visiškai neįtardamas, kad tada jos dar mažiau turės - tos dvasinės ramybės, bet gal jam reikia juos suturėti ir įgyti, tik tam, kad sužinotų - ne tame esmė, ne laivuose ir alyvuogėse) ir štai neturi smilgiaus turimos ramybės, nors turi daugiau nei smilgius, t.y. įgyti sąmoningą tą pačią ramybę, dar ją suvokdamas, suvokdamas ir smilgių ir laivus, save po saule ir pasaulį savyje - sąmoningai. ko neturi smilgius, tos galimybės. t.y. nekabinti skaitytojui makaronų ant ausų... ta forma, su tuo ech, nors smilgius kaip figūravo taip ir gali figūruoti kūrinyje. Arba keisti formą, nesikreipinėti į smilgių ir neuždavinėti jam kvailų klausimų, arba išmesti vieną posmą, pusę eiliaus, tada gali būti perteikiama skaitytojui puiki, lyrinio subjekto nešiojama savyje nuotaika - ta nuotaikos akimirka, per smilgių.)
Žodis puikiai bet turinys tai jau ne. per daug makaronų ant ausų skaitytojui, :D.