Privatus beprotybės draustinis

Baltažiedė gatvelių tyla epidemiškai plinta.
Manyje tiek tankmės. Mes kerojam, prinokstam su ja.
Neurasteniškos švieslentės tvinksi ir senas žibintas
tuoj užges. Tik vidurnakčio kontūrai liks tamsoje.

Visa kita išnyks kaip burtažodžiai pasakų fėjų,
kaip drėgmė susigers į sausringas minčių slėptuves.
Aš per nemigos upę brendu, kol visai suupėju.
Manimi tampa intakai, srovės ir žiotys tavęs.

Per mane į toliausias nerštavietes žuvys migruoja.
Aš išgėręs tą upę ir vyno išgėręs už du
išgirstu, kaip tušti kaminai, vėjo lankomi, groja.
Jiems parašęs žodžius, ligi rytmečio posmais kuždu.