kai per šulinio atbrailą žvelgėm tada
į nutįstančius savo šešėlius žinojom
dar esame šiapus o žvakės šviesa
atrideno kažką nematyto po kojom
lenkeisi ir švelniai lietei betgi tai
buvo agnis nežinoma degti pradėjus
ir skaudžiai nutviekstą šviesos pamatei
išsisklaidančią vėlę galbūt prometėjo
nebuvom anapus šviesa per toli
nežinia lyg rakštis užanty atsibudo
odoj visos runos kas bus ar tiki
savimi gal manim gal marija ar buda