apie išbandymus ir erškėtuogių uogienę

Kelintą sieksnį kasos
katilėliais dabindama
sklaidau garų kamuolius
plaštaka liauna. Nepraėjo
nė šimtmetis,  erškėtynuose
vėl kažkas bruzda

deimantinės pasagos
žiežirbų fejerverkais, už ausies
povo plunksna lyg vėliava
plazda – gelbėtojas braunasi.
Pabirusiais žiedlapiais rožių
žymi nueitą kelią

kartkartėmis  brazdina liutnią:
gaudžia skliautai meilės kartėlio
ir ilgesio virpinami – vis
mano garbei - ties vartais
nugriovė pora kolonų
ištrypė kopūstus ir šauniai

įžengė į teritoriją. Saulei
leidžiantis buvo jau vietoje.
Kiek apsibraižęs, bet gyvas
ir sveikas pilkaakis šiaurietis
sidabriniais šarvais skubriai
žingsniuoja po mano virtuvę

sutrikęs, gal nusivylęs dairosi,
klausia: - jau viskas? ... Išbandymai baigėsi?
- Taip, atsakau, – Jūsų Šviesybe,
prašau paragauti arbatos, su erškėčių
uogiene. - Ačiū, atsako, saldumynų
nemėgstu – gal aš jau eisiu

sėduos greta Išmintingojo
liauna plaštaka sklaidau garo
kamuolius, baltas pėdas įremiu
į gintaro žvynais uždengtą šoną 
šildausi

Vakarai stiklo bokšte atvėso, ruduo