Norvegiškas

Nakvynė šaltyje. Mes aiškiai pasiklydę. Sninga.
Aš sutapatinsiu melsvų akių ir sniego spindesį.
Tu savo pėdomis dangaus baltumo sodus mindysi,
nes šio sraunaus vidurnakčio tėkmė tokia dėsninga,

nes iš tikrųjų esam fiordai – gilūs ir uolėti.
Nešiojame dramas. Girdėjom, bet neskaitėm Ibseno.
Seniai užmiršom stebuklus: draugystę, žvilgsnį, šypseną...
Turbūt jau nieks negali mūsų skausmo nugalėti –

nei virtinės kalnų, nei ežeringos šiaurės vietos.
Aš palieku tave, tiesiog įsilipu į debesį
pasiklausyt, kaip toliuos piemenys birbynėm stebisi,
jog rytas. Tu miegi. Aš iškeliauju ten, kur pietūs.