Atmintiraštis

Tolsta šviesos erdvėj, tingiai merkiasi vakaro posmai,
o planetos arti – jei norėčiau, pasiekčiau Jupiterį.
Ant elektros laidų gatvių nemigą supa oposumai,
ir atrodo, kad parkuose medžiai tylėti susitarė.

Pakalbėk su manim savo virpančia veido tektonika.
Vėjo lyriškas dvelksmas atlaiko vidurnakčio kritiką.
Aš įsipilu lygiai per pusę – tiek džino, tiek toniko,
bet į senvagę užmarštį sunkio akimirkų priteka.

Kai tyla okupuoja ausis, pamažu tampa vietinė,
man po kojomis byra dangus, trupa rankose žvyrnamis.
Aš prisimenu mus ir prisimenu skonį avietinį.
Tiktai laikas ne tas – laikas linkęs pabėgti su stirnomis.