apie nenumaldomą atostogų ilgesį

o ir mes juk taip pat -
apsistatę mažom statulėlėm
prie langelių susėdę
į vandenį kojas sumerkę

mes nežinom kodėl
mes nežinom – tikri asilėliai
mūsų niekas nelanko
ir niekas dėl mūsų neverkia

- - -

o už lango audra -
ten tik lietūs ir lietūs ir vėjai
visą galvą išplovė
po to visą galvą išpustė

jei pažvelgtum į vidų –
graužtuką šiukšlelę įdėjo
taip ir sėdim kvaili
ir kvėpuojam nes bijom uždusti

- - -

nežinau ką daugiau,
nežinau ką pridurti galėčiau
ir tikriausiai todėl
čia pridurti jau nieko nereikia

tai išskleiskime broli
į sapną suplyšusius skėčius
ir tegu mus perkūnas
tegu, jeigu reikia, prakeikia.