Jausmávietės

Tu visur: namuose, kelyje, mano batuose,
mintyse, kai toli, sapno prieangy, einant miegoti.
Tus esi mano gidė vaikystės Karpatuose,
mano pankė, apsvaigusi hipė ir liūdinti gotė.

Gyveni mano meilės, kančių epizoduose,
mano odoj, po ja ir po mano kasdieniais drabužiais.
Visuomet apsireiški tylamedžių soduose
ir žengi per pasaulį, avėdama laikrodžių dūžiais.

Man šiek tiek per ilgi labirintai minutėse,
kai meldžiuosi tamsioj vienumoj. Nepataisomai lūžęs
griūva tiltas, bet mano jausmai vėl jį nutiesia –
noriu būti Tau draugas, jautrus pašnekovas, meilužis...

noriu būt su Tavim, kai stebuklai išsiberia
skysto stiklo karoliais į mudviejų amžiną tremtį.
Nesvarbu: širdyje, tolimajame Sibire –
visada, jeigu nori, gali į mane atsiremti.