Nes nežinai

Paskutinis jau paskutinis
nuopolio ratais rėdytas šis kartas
ir su vidunakčiu metam puodeliui kavos.
- Vai, esu sulipdytas, skiautėtas, pakibęs,
ištroškęs nupulti nuo sienos vinies,
tik nekalčiausias tavo akim – kūrinys.
Nekartosiu jau nekartosiu
tų priesaikos žodžių suklupęs,
jie virsta antonimų kalva ties smilkiniais,
it musės nusėsta prie lubų mozaikos.
Aš sujungiu ratą
- Ta tiesa, kad šimtą laiškų pro šal iškalbėjęs,
pavargusiusios sielos mąstytoju suku link namų.
Neįtarki dar neįtarki
nuopolio ratuos kinkytas esu ne visam
velėtas, drobinis, pablukęs, kas dešimtį metų grėbliuotas.
Suklustu dėl garsų, deja,
negelbėtas, nerastas, parke klaidų apsodintas,
nes tu nežinai.