Sakralinis

Dangus kas naktį eina prie pirmos Komunijos,
nes debesys, prariję pilnatį, iškosti ją.
Aš išgirstu Tave į maldą įsikūnijęs.
Bijodamas priimt sekmadieninę ostiją,

keliauju į savęs gelmes be šiaurės kompase.
Čia daug įslaptintų erdvių, skirtingų klimatų –
paklysti lengva tapatybės katakombose.
Kuo atsargiau žengiu, tuo paprasčiau pasimetu.

Tik Tavo srovės manyje malūną įsuka,
ir nesvarbu, kad ši istorija mažybinė –
kas naktį su dangum išgyvenu apysaką,
o merkiuosi tada, kai žvaigždėmis pažibini.