Medinoje žydi oranžinė katė
ir žydi žarnokai ant laikraščio.
Mylimojo veido atspindys
gyvulio syvo laše,
laikrodžio grandelėje.
Šis žydėjimas liausis?
Mylimieji seka paskui savo akių
spalvą, kai ji atsitraukia. Centras,
kuriame kas nors kadaise pražydo,
atsitraukiančių laukia
meiliau už mylimuosius,
laukiančius mylimųjų.
Tarsi slėgtų našta ar būčiau
lankas prie juodo stalo, lenkiuosi –
kad sumedžiočiau spalvos kryptį,
šmėklą,
marmurinį balandėlį vanago snapu:
žmogui maga vaizduotis, jog
nesikartoja ir geba atspėti,
kas jam nepasirodė niekad.
Kalbu apie žmogų, kurio šypsena –
strėlė, o ant atlapo tamsaus –
vatos gumulėlis iš skaudančios
vaiko ausies.
Sunki kūno erekcija, mylimasis,
tam, kuris verkia,
kuris kalbasi su rakštimi.
kuris eina prieš vėją,
kirsdamas vėjo kursyvą.
Paauglys, krypuojantis
pagal menamus lėktuvo ar
paukščio judesius. Moters batelių
smeigtukai, perforuojantys laiko
juostelę. Afrikietis su druskos pėdsakais
ant juodos odos, staiga įmintas į žodžių
„sun“ ir „sand“ santuoką. Sūri opuncijų
gyvatvorė. Ar tai buvo?
Ar įstengė išlikti?
Garsai su garais. Tai, kas nepažinu, bet
apsaugos nuo paiko juoko ir nuobodžio.
Pažvelgtum ton pusėn, ir nebeatsitiktų
jau nieko. Nebent klausimas: ar toji
pusnuogė mergaitė, purpčiojanti tarp
šaltų sienų, yra to žilo vyro išjudintas
Daiktas? Augalas? O gal meilė –
tarsi dar vienas žmogus ar gyvūnas,
kuris miršta iš lengvo?
Nuotraukoje įkalintas
gėlės flirtas?
Baltas tavo kūnas tamsoje ir juodas
šviesoje, nesiliaujanti lygybė, ornamentas,
arabeskos detalė, neperprantamas
išminties fragmentas, amžina
pamėgdžiojimų medžiaga,
širdies plakimas. Akla, kraujuojanti sagė,
liudijanti Klajojančią Akį.
Pavidalu, kada beldei į smuiką,
įsižiūrėjau į tave: atgalios grįžtančiai
melodijai nėra kur nutūpti.
Vanduo, kurį iškvepiam,
laužia žodį lyg atvaizdą.
Medinoje žydi oranžinė katė
ir žydi žarnokai ant laikraščio.
Ką noriu pasakyt, jei atvirai? Ogio tai, kad muzikalieji ar lingvistiniai žaidimai, kurie čia minimi, yra visiškai ne mano, o to afrikiečio su rausvu šašu ant rudo peties.
paplūdimyje prie manęs gulėjo jaunos slovėnės, viena jų - nuoga krūtinyte, bet tas juodukas skundėsi, kad jos "kazanovos"; ir jam buvo įdomiau, regis, pliurpti su manimi apie kates ir šunis... Beje, jie šunį šaukia "ižu ižu":DDD
)) mano akivaizdoje tas juodukas žarstė smėlį, žvalgėsi į saulę ir lygino angliškus jų pavadinimus:)) Pinigai, kuriuos jiems žarsto turistai, juos stumtelėjo mokytis anglų, jei ką... Bet man norėjosi manyti, kad maniškis, sūdytasis juodukas buvo byškį poetas:))
Pora pastebėjimų:
a) kiek teko čiabuvių suėst, nei vienas afrikos negras nebuvo anglakalbis. Šiaurėj daugiau francūzskai rėkdavo, link pietų vis kažkaip flamandiškai. Tiesa, ėsdavau nesūdytus, be druskos pėdsakų.
b) Darbo dienomis rytais ir man lb sunki kūno erekcija gaunasi. Kažkaip kūnas labiau linkęs atskirom dalim erektuot, nei visas iš lovos keltis ;)
ką galima pasakyti perskaičius šį kūrinį-- stoja tyla, jis taip nuginkluoja ir širdį, ir mintį, ir Dievą ir ...viską.. oo, Sara, kaip tu moki,... kaip pažįsti žmogų ir kaskart su juo dar kartelį supažindini, taip skaudžiai, per visus jutimus... ką galima pasakyti-- o, Dieve, meilė...
Žavus natūralumas yra mano medvilniniai balti triusikėliai su žaliais žirneliais. Genialus paprastumas yra - kai lyg netyčia mano sijonukas kilsteli ir klasiokas pamato žalius žirnelius:)
Gal man kas nors gali ką nors pasakyt, kas yra "genialus paprastumas"? Kas ir ką apreiškė apie tai? Kas yra žavus natūralumas? Paaugliai, besilaižantys gatvėje? Indas, besituštinantis už kampo?
žmogui maga vaizduotis, jog
nesikartoja ir geba atspėti,
kas jam nepasirodė niekad.
Kalbu apie žmogų, kurio šypsena –
strėlė, o ant atlapo tamsaus –
vatos gumulėlis iš skaudančios
vaiko ausies. >>> čia subtilu ir išmintinga (man)
Mylimieji seka paskui savo akių
spalvą, kai ji atsitraukia >>>puiki įžvalga
Patiko pasirinkta žiedinė kūrinio kompozicija; sugrįžimas viską, kas skaitant išsibarsto, išslysta iš bendrų kūrinio minties rėmų tarsi sujungia į harmoningesnę visumą. Į harmoningesnę, o ne harmoningą, nes, mano manymu, nors metaforos ir logiškos, nors ir žavi Autorės išprotavimas, bet skaitant kūriniui pritrūko gyvybės, to genialaus paprastumo (ne prastumo), to, kas leidžia grožėtis ir kartu kelia daugybę apmąstymų. Šiuo atveju (galbūt dėl savo vaizduotės stokos) aš abejoju, ar visos šios metaforos atėjo natūraliai galvojant apie daiktus bei reiškinius ir jų keliamas asociacijas autoriui. Būtent to žavaus natūralumo bei saikingumo šį kartą ir pasigedau.
neapsakomai gera nuolat kartotis rytiniais atsikėlimais,
sugrįžimais į savuosius miestus, kurių pranašai
atpažįsta iš pėdų kvapo smėlyje
ir surengia visuotines pamaldas su jaukiais smilkalų žydėjimas,
jų kvapas sugrūda atgal beišvirstančius žarnokus, -
kaip gera, dieve mano, kaip gera nuolat kartotis..