Naktimis, kai klausausi tylos kompozitorių,
pasiryžęs išgerti linksmas ir liūdniausias natas,
įsivaikinu juoką pražystantį vyturiu.
Naktimis, kai klausausi tylos kompozitorių,
jie negirdi manęs, nes be žodžių jiems pritariu.
Tu išmainiusi balso stygas, o ir aš jau ne tas..
naktimis, kai klausausi tylos kompozitorių,
pasiryžęs išgerti linksmas ir liūdniausias natas.
vienintelis momentas kliūnantis už akių,- vyturys jau toks vidurdienio paukštis, jog šiame nakties fone kažikaip disonuoja, anyway puikuma, ir natos ir nuotaika ir įvaizdžiai suskamba
5.
aš nenoriu išgert tų pasiūlymų ryto rasoj, kurie leistų užsimiršt laikinai,
kurie amžiams prikaltų prie nemylimų ir jų dulkančių rožių,
prie jausmų netikrų, siautulingai svaigių užmiršimais ir bėgsmais nekasdieniais.
ar - koketė dienoms ir naktims, besikeičiant šypsniams bei artėjančioms rankoms.
aš nenoriu.., todėl į sidabro dažus mėnesienoje plaukus tyliai iš lėto pamerksiu..
"įsivaikinu juoką pražystantį vyturiu." --- tuščia, atskilusi metafora tokia netikusi visai neblogame (poezijos atžvilgiu) tekstuke;
trūksta žaismės šiek tiek, idėja užmanymas gražus; dėstymas šiek tiek tragiko;
(tik mano nuomonės)
nu su juoko įsivaikinimus ir dar naktimis - ar kontoros neuždarytos, kad jį BLYN net įsivaikinti; tai gi ta metafora į lankas. o šiaip visai nieko, jei ne taip rimtai, ale su tragizmo pustoiuku.