Atsivėrimai. Žydėjimas. Jazminai (juodraštis)

Baltas svaigus kvapas sklinda iš tankaus jazmino krūmo:
Žiedeliai meilės pažinimo šokyje apsvaigę pavasariu
Lyg daug mažų kinų gelsvomis akimis baltais kimono
Ant kiemo pievelėje rengtųs arbatos ceremonijai.
Karpo lietuvišką erdvę, stato baltučius puodelius čia pat,
Ant žemės po krūmu, lenkiasi paslaptingam arbatos ritualui:
Gers pievos gėlių aromatą kartu su jazminu baltumu, tyla
Ir ta jaukia vasaros pradžios ramybe, kai dūzgia dulkėtos bitės,
Saugančios vasaros žydėjimą ir aitriai švelnų jazminų kvapą.
Dengiasi vakaro brėkšma balti kimono, krinta žiedai
Į įmantriai raižytą tamsų žolės porcelianą, tarsi balandžio snape
Žydėtų keistai netikėta vasaros nakties šypsena mėnulio veide.
O vakaras šoka mėnesienos šešėliuos po jazminų arka baltai
Nusiteikęs, vipteli menuetu į krūmą dvelktelėjus vėsai.
Jazminai, jazminai – žaismingai svyruoja šakelės pasisupus zylei,
Ir tuoj atsispyrus ir nuskridus ieškoti vabaliukų gaivioj žalumoj.
Žydėjimas blėsta arbatos ceremonijos ruoša visai vasarai.