Tam, kurio nespėjau pažinti.

Kuo aš tau būsiu tada, mano mylimasis,
Kai mūsų žvilgančių aistrų karoliai
Sutrūkę ašarom byrės į šaltą rudenio asfaltą
Ir tu, žiūrėdamas į mano sulinkusią fizionomiją,
Skaičiuosi sagas nuo mano drabužių...
Atsegtas, išduotas, išdalintas,
Ir tas, dar nepaliestas...
Tu priglausi mane žvilgsniu
Ir šnibždėsi į ausį:
"Ar ne per gili tavo iškirptė, brangioji?"
O aš šypsosiuos ir vis glausiuos gilyn į tave
Kol atsegsiu visas savo sagas
Iki galo
Stovėsiu prieš tavo akis
Iškėlus galvą ir išblyškus nuo tikrumo.
Kuo aš tau būsiu tada, mylimasis,
Kai pasilenkęs pakelsi mano drabužį
Ir parsineši atminčiai
Šlakelį chrizantemų kvapo.
Kai žmonės, lenkdami akis,
Matys per daug manęs
Ir plakdami liežuviais
Gėda bandys pridengti
Apnuogintus plotus...
Ir kuo aš tau būsiu tada,
Kai iš ryto po pagalve
Ji ras suglamžytą skaistybę
Ir verks, draskydama tave nagais...
Ir tada, kai tavo duktė
Ateis, apsisuks du kartus,
O tu tyliai šnibždėsi į ausį:
"Ar ne per gili tavo iškirptė, brangioji?"
Kai ji nusijuoks, numes mano rūbą
Ir paliks mudu vienus.
Ar tada...ar tada aš dar būsiu?
Tavy.